Cingų labdaros fondas ir Viešoji įstaiga „Sintautų akademija“ jau trečią kartą surengė žygį zanavykų patriotų takais. Kadangi žygis vyko birželio 13-ąją, jis buvo skirtas Gedulo ir Vilties dienai paminėti. Kartu šis renginys buvo ir viena iš „Sintautų akademijos“ bei Cingų labdaros fondo programos, skirtos Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui, dalių. Į žygį išsirengė ne tik Cingų labdaros fondo valdytojo kraštiečio Jono Endriukaičio pakviesti vilniečiai, bet ir bendradarbiavimą su „Sintautų akademija“ plėtojantis Kauno Panemunės bendruomenės centras, taip pat šakiečiai.

Žygis, kaip ir kitais kartais, prasidėjo Vilniuje. Tarp šį ankstyvą rytmetį prie Operos ir baleto teatro susirinkusių ir nieko gero nežadančio oro nepabijojusių keliauninkų buvo ne tik visada tokiuose renginiuose aktyviai dalyvaujantis mūsų kraštietis kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas, bet ir Prano Vaičaičio brolio anūkė ir jo sodybos puoselėtoja Rūta Vaičaitytė, Mokslų akademijos bibliotekos direktoriaus pavaduotojas Povilas Saudargas, garsi aktorė Gražina Urbonaitė, kiti vilniškiai, kurių ne vienas į šį Lietuvos kampelį pasuko pirmą kartą.

Vadovaujami žygio organizatoriaus Jono Endriukaičio ir lydimi nenuilstančio visažinio, apie kiekvieną maršruto kilometrą valandų valandas pasakoti galinčio Albino Vaičiūno, keliautojai pirmiausia pasiekė Kauną, kur jų gretas papildė Žemosios Panemunės bendruomenininkai. Pirmasis sustojimas – net Jono Sapiegos XVI amžiaus laikus menančiame Zapyškyje. Albinas Vaičiūnas, žinoma, neapsiribojo vien šios nuostabaus grožio lietuviškos gotikos šedevro – Zapyškio švento Jono Krikštytojo bažnyčios istorija. Keliautojai daug išgirdo apie kiekvieną žymesnę apylinkių kertelę. O kur dar skulptoriaus S. Žirgulio paminklas poetui aušrininkui A. Višteliui-Višteliauskui, bent 3 apylinkių piliakalniai ir alkakalniai. Iš Zapyškio žygeiviai pasuko Lekėčių link, kur jų laukė buvęs partizanų ryšininkas, miškininkas, aktyvus bendruomenininkas lekėtiškis Zenonas Rakauskas, istorijos mokslų daktarė, ilgametė Lietuvos genocido centro darbuotoja ir „Tauro“ apygardos „Žalgirio“ rinktinės istorijos tyrinėtoja Giedrė Kilikevičienė bei vienas žygio organizatorių – „Sintautų akademijos“ projektų vadovas Vitas Girdauskas. Įdomią istoriją apie miestelio prie Liekės centre stovintį 1928 metais pastatytą skulptoriaus E. Achembako Lietuvos Nepriklausomybės paminklą vėl papasakojo Albinas Vaičiūnas, o savo krašto patriotas Zenonas Rakauskas prie paminklo „Žalgirio“ rinktinės žuvusiems partizanams priminė ne tik tuometines kovas, bet ir šio paminklo įrašuose nepaminėtus partizanus.

Nenumaldomai tiksintis žygio maršruto laikrodis ragino sukti prie partizanų slėptuvės Rūdšilio girioje. Ir vėl Zenono Rakausko prisiminimai ir pasakojimas apie 1951 m. gegužės 21 d. čia žuvusius narsuolius – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi apdovanotą Petrą Jurkšaitį-Beržą ir Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordino (po mirties) apdovanotą kavalierių Julijoną Būtėną-Stėvę. Pastovėję prie anų laikų kovas menančio, drėgme ir šalčiu alsuojančio partizanų bunkerio, pasigėrėję neseniai partizanų atminimą saugoti parimusiu angelu, žygio dalyviai pasuko į Valkų kalvas. O čia visų laukė kaip visuomet pareigingas ir ne pagal savo garbingą amžių žvalus vienintelis gyvas garsiojo Valkų mūšio dalyvis partizanas Edvardas Guoga-Glaudys. Jo sklandus, emocingas ir detalus pasakojimas visus tarsi nukėlė į tą 1945 m. gegužės 12-ąją, kai partizanų būrį stovykloje Valkų kalvose apsupo rusų kariuomenės daliniai. Žygio dalyviai tarsi išgirdo kulkosvaidžių kalenimą, puolančių rusų „ura“ ir mirštančių draugų dejones. Atrodo, visi buvo kartu, kai, išvedęs vyrus iš apsupties ir, kaip pats sako, jiems lyg šernams sulindus poilsio į miško kirtime buvusias šakų krūvas, atsisėdęs ant kelmo susimąstė – o ką gi daryti toliau? Juk jo rankose – 18 iš apsupimo išvestų draugų likimas. O jo paties netrukus laukė suėmimas, kalėjimas, lageriai ir tremtis. Bet 10 metų alinantis darbas aukso kasyklose ir vėliau nesiliovę persekiojimai nepalaužė tikro krašto patrioto. Net praėjus daugiau nei 60 metų nuo tų dienų, buvęs partizanas atsakingesnis ir guvesnis už daugelį šiandienos jaunuolių...

Pasisėmę jėgų iš garbaus partizanų patriarcho, visi pasuko į Kriūkus, kur tą dieną vyko rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus, klubo „Žodžio tėviškė“ ir Kriūkų seniūnijos organizuota tradicinė, jau 37-oji Kalbos diena. Tačiau pirmiausia A. Vaičiūnas pasiūlo sustoti prie, ko gero, vienintelio Lietuvoje pastatyto koplytstulpio Lietuvos daraktoriams (skulptorius Vidas Cikana). Ir kaip tokią dieną neprisiminti svarbiausių lietuvybės saugotojų_knygnečių ir daraktorių, kurie zanavykų krašte rusų žandarų siaubui dygo lyg grybai po lietaus.

Iškilmingu Kalbos dienos vėliavos pagerbimu prasidėjęs renginys neprailgo. O ar galėjo prailgti klausantis įdomaus ir turiningo Šiaulių universiteto profesorės Giedrės Čepaitienės žodžio, domintis Lietuvių kalbos instituto mokslinių darbuotojų V.Sakalauskienės ir R. Bacevičiūtės pristatoma kriūkiškių tarme ar leksikos vingrybėmis? O kur dar kaip visada mokanti sudominti gimtojo žodžio bičiulių draugijos „Aidija“ narė sintautiškė mokytoja Marija Puodžiukaitienė, emocingas, šmaikštus, polemiškas kalbininkas ir politikas Arvydas Vidžiūnas! Ir, žinoma, etnonimo „zanavykai“ kritikas, daugelio žymių Kriūkų krašto asmenybių žinovas Albinas Vaičiūnas.

Atsikvėpę ir užkandę po šių kalbos atlaidų, keliauninkai, lydimi mokytojos Danutės Valuckienės, užsuko į Kriūkų mokyklos muziejų. Čia jų laukė ne tik Svetošino, bet ir Ilguvos dvarų, Mlynarskių ir Grincevičių giminių istorija. Vėliau visi pasuko į Ilguvą. A. Vaičiūnas pirmiausia pakviečia aplankyti čia palaidoto Lietuvos Valstybės Tarybos nario ir jos pirmininko, Seimo nario, Kauno meno mokyklos, M. K. Čiurlionio galerijos, Lietuvai pagražinti draugijos, Vilniui vaduoti sąjungos steigėjo, advokato, Lietuvos šaulių sąjungos pirmininko, ilgamečio teisingumo ministro, Lietuvos valstybės Konstitucijos kūrėjo Stasio Šilingo kapo. Taip pat žygeiviai nepamiršta stabtelėti ir prie tautos atgimimo žadintojo P. Kriaučiūno kapo bei apžiūrėti kiekvienam kultūros bičiuliui brangaus Ilguvos dvaro.

Po to kelias veda Sintautų link, pirmiausia – į Prano Vaičaičio tėviškę. Čia įrengtame muziejuje visų laukia muziejaus prižiūrėtoja Salomėja Vaičaitienė. Šioje sodyboje yra gimęs ir Amžinybėn išėjęs jos vyras Juozas Vaičaitis, poeto brolio sūnus, beje, grįžęs iš Gulago. Pati Salomėja mokytojavo mergautine pavarde ir su sūneliu Rimantu slapstėsi nuo ištrėmimo, keisdama gyvenamąją vietą, ir tik dėka gerų žmonių išvengė tremties. O svečius ji pasitiko ne tik pasakojimu apie poetą, jo sodintą ąžuolaitį ir čia gimusias eiles, bet ir pačios keptais gardžiais blynais su uogiene. Pastiprinę dvasią ir kūną, apgaubti čia tvyrančios gerumo ir nuoširdumo auros, kelionės dalyviai aplankė poeto kapo Sintautų kapinėse. J. Endriukaitis ir kiti keliautojai skaitė poeto eiles, kalbėjo apie jo aukštų idealų siekį ir kasdienę užuojautą. Lyg pratęsdami kalbos atlaidus, jie stabtelėjo ir prie žymaus sintautiškio kalbininko profesoriaus Juozo Pikčilingio kapo, aplankė garsios Vailokaičių giminės senolių kapus. Po to keliauninkai apsistojo prie senosios XIX a. vidurio Sintautų mokyklos – daugelio garsiųjų sintautiškių, tarp jų ir kelionės vadovo Jono Endriukaičio, pirmosios mokslo šventovės. Čia vyko antrą kartą surengti Prano Vaičaičio skaitymai, šiemet skirti Gedulo ir Vilties dienos bei Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui. Skaitymus pradėjo Sintautų pagrindinės mokyklos mokinių, vadovaujamų mokytojos Irenos Strokienės, sukurta kompozicija „Vilties paukščiai“. Renginio organizatorė, Kultūros centro direktorė Laima Girdauskienė pristatė renginio dalyvius ir svečius, kurių Sintautuose susirinko būrelis. Skaitymuose dalyvavo net 6 mūsų rajono poetai: sintautiškė Antanina Klimaitienė, Rita Mockeliūnienė iš Naudžių, Albinas Murauskas iš Gelgaudiškio, Anna Povilaitienė iš Kudirkos Naumiesčio, Laima Rimienė iš Plokščių bei šakiškis Gintautas Žulys. Dalyvavo ir svečių. Savo eiles skaitė Jonas Girdzijauskas iš Jurbarko ir žinomo dailininko Vytauto Pranckūno žmona poetė Marija Pranckūnienė iš Kauno. Skaitymuose dalyvavo ir Sintautų tremtiniai. Dvasingai skambėjo Cingų labdaros fondo vadovo Jono Endriukaičio pakviestos aktorės Gražinos Urbonaitės skaitomos P. Vaičaičio, Justino Marcinkevičiaus ir kitų lietuvių poetų eilės. Kiekvienas taręs žodį, prie senosios P. Vaičaitį menančios mokyklos parimusio simbolinio medžio šakose priglaudė juodą ar baltą gedulo, vilties paukštę. Pagrindiniai P. Vaičaičio skaitymų-2009 rengėjai – Sintautų kultūros centras ir Sintautų pagrindinė mokykla, jiems talkino Viešoji įstaiga „Sintautų akademija“ bei Cingų labdaros fondas.

Po baigiamųjų Jono Endriukaičio gedului ir vilčiai skirtų žodžių, dar pabendravę, pasivaišinę bendromis vaišėmis, paragavę vietos šeimininkių obuolių sūrio ir midaus, ištarę vieni kitiems daug gražių žodžių, vėlų šeštadienio vakarą žygio dalyviai pasuko namų link. Pasuko išsiveždami tvirtą tikėjimą ir viltį, jog šiandieninis zanavykų kraštas, mokantis prisiminti protėvių žygius, sugeba ne tik gedėti skaudžių praeities dienų, bet ir puoselėja šviesios ir klestinčios Lietuvos viltį. Ir nors dažnas dabartiniais saviplakos ir savo krašto niekinimo laikais net gėdijasi ištarti žodį „patriotas“ ar pasivadinti tokiu žodžiu, po kasdienių rūpesčių pelenais ne vieno jų širdyje rusena tikrojo ir neparadinio patriotizmo žarijos.

Vitas Girdauskas