Juozas Lingys gimė 1919 m. sausio 1 d. Šakių rajono Gyliškių kaime. 1931–1938 m. mokėsi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, čia pirmą kartą išėjo į sceną ir kaip šokėjas. 1938–1940 m. studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1940–1943 m. lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, mokėsi Klaipėdos konservatorijoje. Savo atsiminimuose Juozas Lingys rašė: „Turėdamas šešerius metus, pradėjau eiti pirmuosius šokių mokslus. Namų darbininkė Antanina Tumosaitė išmokė mane šokti suktinį, klumpakojį, noriu miego, polką, valsą, krakoviaką, dirižablį, šocą, drebulinį, vengierką. 1941 m. spalį J. Lingys buvo priimtas į „Lietuvą“, tuomet – Vilniaus filharmonijos liaudies ansamblį. 1944–1945 m. tarnavo Tarybinėje armijoje, karą baigė prie Berlyno. Nuo 1945 m. gruodžio vėl šoko ansamblyje, 1946 m. vasario 16 d. tapo šokių vadovu. Kūrėjo darbui J. Lingys ruošėsi labai rimtai – važinėdamas su ansambliu po Lietuvą, visur ieškodavo pagyvenusių žmonių ir iš jų užrašinėjo liaudies šokius, o tuometiniame Lietuvių tautosakos rankraštyne nusirašė beveik visą ten sukauptą medžiagą. Maždaug iki 1960 m. jo kūryboje vyravo grynos liaudies intonacijos, šokių stilizacija buvo saikinga.

Pirmasis J. Lingio sukurtas šokis buvo Sadutė – lietuvaitės taurumo ir nuoširdumo paveikslas. 1953 m. J. Lingys Sadutę pertvarkė, šokis tapo siužetinis – mergvakaris prieš jungtuves. Priešingos nuotaikos vyrų šokis – Džigūnas, jaunystės veržlumo ir jėgos proveržis. Humoristinės choreo­grafijos gaidomis nusėtas šokis Gaidys. Jievaro tiltas artimas folkloriniam šokiui, tačiau jo nuotaikai perteikti būtinas subtilus adventinis iškilmingumas. Galima teigti, kad jau pirmuoju kūrybos laikotarpiu J. Lingio kūryba aprėpė įvairius žanrus ir temas. Politinių aplinkybių spaudžiamas jis turėjo atiduoti duoklę ir vadinamųjų socialinių pakitimų šokiams su natūralistiniais vaizdais ar tiesmukai peršamomis idėjomis.

Vis dėlto daugelis šio laikotarpio sukurtų šokių turi neatimamą liaudišką pradą, tarp jų būtina paminėti penkis Jonkelius – kadrilinio tipo liaudies šokius, Aštuonnytį – kūrybiškai ir meniškai parodantį audimo procesus, humoristinę Senbernio polką, vestuvinių papročių kupiną Veliuoniečių ir Zanavykų aplinkinius. Kūrybinės veiklos pusiaukelėje J. Lingio braižas šiek tiek keitėsi. Šiam pokyčiui reikšmės turėjo ir kompozitorių kuriama šokių muzika, tiesiogiai nesusijusi su liaudies šokiu. Tai lėmė ir tam tikrą, kartais net ginčytiną choreografijos sudėtingumą, manieringumą. Vis dėlto, vertinat J. Lingio kūrybos visumą, galima teigti, kad ji niekada neprarado ryšio su folkloru, papročiais. Tai patvirtina šio laikotarpio geriausieji šokiai – Kūlimo šokis, Kupolinis, Vyžos šokis. Kiti J. Lingio kūrybos bruožai – lyrizmas, nuoširdumas, emocionalumas. Sceninis liaudies šokis neatskiriamai susijęs su J. Lingio vardu. Iš daugiau nei 150 jo sukurtų šokių didesnė pusė nuolat šokama mėgėjų meno kolektyvų, o kelios dešimtys tapo vadinamojo aukso fondo turtu. J. Lingys buvo nacionalinių dainų švenčių vyriausias baletmeisteris, daugelio kitų masinių švenčių vadovas, keturiose jo parengtose knygose „Sceninis lietuvių liaudies šokis“ išspausdinta beveik šimtas šokių su folkloriniais ir istoriniais aprašais.

Baletmeisteris, Vilniaus konservatorijos profesorius, Valstybinės premijos laureatas mirė 1984 m. gruodžio 16 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Juozas Jacevičius