1904 m. vasario 4 d. Vaitiekupių kaime gimė istorikas Valentinas Dėdinas. Mokėsi Sintautų pradinėje mokykloje, tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sujaukė mokymosi planus. Tik 1918 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją, o 1919 m. Šakiuose atidarius „Žiburio“ gimnaziją, nedvejodamas perėjo į ją, kad būtų arčiau namų.

1925 m. gimnaziją baigė I abiturientų laida – 22 mokiniai (5 merginos ir 17 vaikinų). Iš šios laidos abiturientų iškilo daug įžymių žmonių: kalbininkas profesorius Jonas Dumčius, kalbininkas Kajetonas Žievys, ilgametis gimnazijos mokytojas Juozas Kazlauskas, buvęs gimnazijos direktorius Pranas Keblinskas, mokytoja Kunigunda Užupytė-Keblinskienė ir kt. Tarp I laidos absolventų buvo ir būsimasis istorikas Valentinas Dėdinas. Tais pačiais metais gabus jaunuolis įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, pasirinko istorijos studijas. Universitetą pabaigė 1929 m. įgydamas istoriko specialybę.

Kartu su kitais jaunais istorikais sumanė parašyti monografiją apie Vytautą Didįjį, nes artėjo jo 500-osios gimimo metinės. Tą sumanymą pavyko įgyvendinti ir 1930 m. Lietuva išvydo monografiją „Vytautas Didysis“. 1931 m. mokytojavo Švėkšnos gimnazijoje, po to išvyko gilinti prancūzų kalbos žinių į Paryžių. Nuo 1936 m. pradėjo dėstyti istoriją ir prancūzų kalbą Pilviškių gimnazijose, tačiau 1941 m. sovietų valdžios buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. 1953 m. pabėgo į Lietuvą, 1958 m. gavo asmens dokumentus, dirbo miškotvarkininku. 1964 m. išėjo į pensiją. Parašė atsiminimų, paliko istorinio romano apie Vytautą Didįjį rankraštį. Mirė 1990 m. birželio 20 d., palaidotas Šakiuose. Tokios oficialios žinios apie šį nepaprastą žmogų.

Man teko asmeniškai susipažinti su šiuo tauriu patriotu. Tai įvyko 1989 m. pavasarį, tačiau apie viską iš eilės.

Visi prisimename, kai prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje pradėta leisti knygos, kurios buvo iki tol uždraustos ir apie kurias buvo galima išgirsti tik iš vyresnio amžiaus žmonių. Ypač buvo laukiamos istorijos knygos, todėl leidyklos ėmėsi skubaus darbo, leisdamos fotografuotinius leidimus. Dar nepamiršome, kaip buvo beregint išgraibstytas A. Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ (Kaunas, 1936) „Mokslo“ leidyklos fotografuotinis 1989 m. leidinys, kuris buvo išleistas net 100 tūkst. egzempliorių tiražu. Tais pačiais metais pasirodė ir kitas laukiamas leidinys – Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva“ I tomas (II, III ir IV tomai – 1991 metais), kurį išleido „Minties“ leidykla. Vėliau pasirodė daugiau panašaus pobūdžio knygų, gimė net serija pavadinimu „Lietuvos istoriografija“, kuri turėjo logotipą su Gedimino stulpų atvaizdu.

Tačiau man labiausiai tapo įsimintina monografija „Vytautas Didysis“, kurios 2-ąjį fotografuotinį leidinį 1988 m. išleido Vyriausioji enciklopedijų redakcija. Galbūt todėl, kad ji pasirodė metais anksčiau už kitas istorijos knygas, o gal todėl, kad, perskaitęs R. Batūros pratarmę knygos antrajam leidimui, sužinojau apie monografijos autorius Adolfą Šapoką (1906–1961), Zenoną Ivinskį (1908–1971), Valentiną Dėdiną (1904–1990), Antaną Kučinską (1900–1988), Simą Sužiedėlį (1903–1985), Paulių Šležą (1902–1938), Mariją Kristiną Krasauskaitę (1902–1981). Labiausiai suintrigavo žinios apie Valentiną Dėdiną, kuris, anot pratarmės autoriaus, vienintelis dar gyvas ir gyvena Šakiuose. Negalėjau neaplankyti tokio žinomo žemiečio. Sužinojęs, kad V. Dėdinas tikrai gyvena Šakiuose, 1989 m. pavasarį išsirengiau į kelionę. Su savimi vežiausi ne tik antrąjį fotografuotinį monografijos „Vytautas Didysis“ leidimą, bet ir 1930 m. originalųjį leidimą, kurį pavyko pas antikvarus įsigyti.

Nesunkiai radau jaukų Dėdinų namelį Taikos gatvėje, Šakiuose. Namų duris atidarė maloni moteriškė, kuri, sužinojusi vizito tikslą, pasakė, kad Valentinas yra namie ir pakvietė užeiti. Nusirengus apsiaustą prieškambaryje, buvau palydėtas į šviesų kambarį pas šeimininką. Šiek tiek jaudinausi, nes ne kasdien tenka susitikti su įžymybe. Mane pasitiko guvus, pražilęs, nedidelio ūgio žmogus, tačiau energingas rankos paspaudimas iš karto parodė jo temperamentą. Pokalbis užsimezgė iš karto, buvo labai šiltas ir nuoširdus. Istorikas domėjosi kas aš toks, iš kur, kuo domiuosi, ką esu skaitęs. Pamatęs iš lagaminėlio ištrauktas monografijas apie Vytautą Didįjį, susigraudino. Trumpai palaikęs rankoje fotografuotinį leidinį, tarstelėjo „Ir aš tokią turiu“, padėjo ant stalo. Ilgai vartė rankose 1930 m. originalų leidimą, stebėjosi, kad knyga taip gerai išsilaikiusi. Atsargiai padėjęs knygą ant stalo, leidosi į prisiminimus – kaip ir su kuo monografiją 1929 m. rašė. Stebėjausi jo puikia atmintimi, nes laisvai, labai vaizdžiai pasakojo apie įvykius, kurie buvo prieš 60 metų. Pamatęs mano nustebusį žvilgsnį, gudriai prisimerkė ir paklausė: „O kiek, Tamsta, man duotumėt metų?“. Sutrikęs, kažką sumurmėjau, kad gal septyniasdešimt ar septyniasdešimt penkerius. Jaunatviškai nusijuokęs, pasakė: „O aš pradėjau aštuoniasdešimt šeštuosius“. Paaiškino, kad jis iš tikrųjų yra gimęs 1904 m. vasarį Vaitiekupiuose. Mintyse greitai sumečiau, kad šeimininkas iš tikrųjų kalba tiesą, nes lankiausi pas jį 1989 m. gegužės pirmąją. Pamatęs nuostabą mano akyse, buvo labai patenkintas padarytu įspūdžiu.

Pokalbis nukrypo kita linkme, kai paklausiau šeimininko, ką dar yra parašęs. Papasakojo apie tremtį, prisiminimų aprašymus. Vėliau, šiek tiek padvejojęs, prisipažino parašęs romaną apie Vytautą Didįjį, nes ši asmenybė jam esą imponavusi visą gyvenimą. Sakė skaitęs K. Puidos knygą „Magnus Dux“ apie Vytautą Didįjį, bet jo (Dėdino) romanas esąs apie paskutinius Didžiojo kunigaikščio Vytauto gyvenimo metus ir mirtį. Ypač įdomiai pasakojo apie laukiamą, bet taip ir neįvykusį Vytauto karūnavimą. Pasakojo taip vaizdžiai ir įtikinamai, kad buvo galima pamanyti patį pasakotoją ten buvus ir įvykiuose dalyvavus. Apgailestavo, kad nėra lėšų šį romaną išleisti, nors apie rankraštį yra sakęs ne vienam žinomam Šakių žmogui.

Prieš atsisveikindamas paprašiau autoriaus autografų. Tvirta ranka, gražiu braižu ant originalios 1930 m. leidimo monografijos „Vytautas Didysis“ Valentinas Dėdinas užrašė: „Lietuva – didvyrių žemė. Tai ne tušti žodžiai“. Vėliau, nusprendęs, kad ši knyga su autoriaus autografu turi būti prieinama daugeliui, o ne būtų privačioje kolekcijoje, ją padovanojau Sintautų pagrindinės mokyklos literatūros muziejui, kur ji saugoma ir dabar. Ant fotografuotinio monografijos leidinio garbusis istorikas užrašė: „Nėra to darbo, kurio lietuvis negalėtų padaryti. Sintautiečiui – V. Dėdinas. 1989.V.1“.

Šie autografai liudija, koks dvasios milžinas ir patriotas buvo Sintautų žemės sūnus Valentinas Dėdinas. Gaila, neteko jam pasidžiaugti Lietuvos nepriklausomybe, nes netrukus – 1990 m. birželio 20 d. mirė. Manau, kad geriausias Valentino Dėdino atminimo įamžinimas būtų jo istorinio romano apie Vytautą Didįjį išleidimas. Tai visų šakiečių garbės reikalas.

Juozas Jacevičius

Iš Valentino Dėdino atsiminimų

„Tais metais iš birželio 13-osios į 14-ąją mane areštavo. Atėjo trise. Politvadas, karininkas ar kareivis ir vienas lietuvis, be abejo, išdavikas. Visi labai rūstūs ir priekabūs. Lietuvis stovėjo ir žiūrėjo. Saviškis ...atvedė kitus du, svetimus. Liepė rengtis ir eiti. Pasijutau lyg nesavas, nusmelkė visą kūną. Apsivilkau paltą, paėmiau kepurę ir išėjau. Taip į tolimą kelią suspėjau įsimesti tik antklodę, rankšluostį, pagalvę...

Kaip dabar prisimenu 1941-ųjų liepos 20-ąją. Tą dieną pasiekėme Sibirą, Altajų. Kalnų Altajaus tarybiniame ūkyje įdarbino paprastu darbininku. Apie tremtinių išsilavinimą ar sugebėjimus niekas neklausė. Ten vargau iki 1942-ųjų. Tų metų vidurvasarį nugrūdo į Jakutijos miškus, kur Oliokmos upė įteka į Leną. Vežė dar apie 20 kilometrų Lenos upe, kol pamatėm mums skirtus barakus. Ten sukimšti kaip silkės, sustirę iš bado ir šalčio gyveno miško kirtėjai. Medžių ten nekirtau, o tik pjoviau. Pjoviau vienas. Per dieną turėjau dirbti, kol normą – aštuonis kietmetrius padarydavau. Vakare gauni 800 gramų duonos, ir gyvenk kaip išmanai. Anksčiau Altajuje tegaudavome tik po 600 gramų, bet ten tremtiniai turėjo po žemės sklypelį ir galėjo pasisodinti kokį kibirą bulvių. Pirmaisiais metais, kai atvežė, sodinti bulves buvo per vėlu. Visus savo daiktus išmainiau į keliasdešimt bulvių. Kitais metais ir aš pasisodinau menką „trupinį“ bulvių. Deja, derliaus nesulaukiau, išvežė į miškus. Čia, Jakutijoje, išbuvau visą likusį tremties laiką.

Grįžau į Lietuvą 1947 m. Vargai neapleido. Persekiojo baimė, kad vėl gali suimti ir gražinti atgal. Gyvenau, prisidengęs svetimais dokumentais. Geri žmonės padėjo, įsidarbinau miškotvarkininku. Darbas miške, kaimo žmonės padėjo atgauti ramybę, pasitikėjimą. Tik atėjus 1958-iesiems ryžausi parodyti savo dokumentus. 1964 m. išėjau į pensiją. Apsigyvenau Šakiuose, Taikos (dabar Vytauto) gatvėje“.

Iš 1989 m. Jono Jurevičiaus ir Stasio Povilaičio paskelbto straipsnio „Sūduvos krašto istorikas“.