Biografinė įžanga. Gimė 1939 m. kovo 15 d. Sintautuose, Bronislavos ir Vinco Orentų šeimoje. Šeimoje užaugo 3 vaikai: sūnus Kęstutis, dvi seserys Birutė ir Genovaitė. 1958 m. baigė Sintautų vidurinę mokyklą. Išvyko studijuoti į Vilnių, 1968 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Bėgikas, daugkartinis Lietuvos čempionas ir rekordininkas, penkiskart Sovietų Sąjungos čempionas. 1964 m. pasiekė geriausią pasaulio žiemos sezono rezultatą (5000 metrų nubėgo per 14:05,4), Tokijo olimpiados dalyvis. Vedęs – žmona Liudytė, turi sūnų Vytautą ir dukrą Ulą. Gyvena Paąžuolių kaime (Molėtų rajono Mindūnų seniūnija).

Jaunystės ieškojimai. Mokslas Kęstučiui visada sekėsi, vidurinėje mokykloje turėjo tik vieną ketvertą, visi kiti pažymiai – penketukai. Meniškos prigimties jaunuolis jau tada domėjosi filosofija, rašė eilėraščius. Kaip dauguma to metų jaunų žmonių, Kęstutis ilgai ieškojo savęs profesijos prasme. Jaunystėje svajojo tapti chirurgu, buvo įstojęs į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, tačiau greitai turėjo šį fakultetą palikti, nes dėl gausybės sporto renginių praleido daug paskaitų, o, kaip žinia, medicinos studijos yra labai rimtos. Mediciną teko iškeisti į biologiją, šiame fakultete paskaitų lankomumas buvo ne toks griežtas. Biologiją studijavo trejus metus, tačiau nepabaigė, nes dėl varžybų užsienyje 1967 m. negalėjo laikyti valstybinių egzaminų. Egzaminai buvo nukelti kitiems metams, tačiau po metų (likimo ironija) biologijos specialybės nebeliko. Kęstutis atkakliai siekė aukštojo mokslo, todėl perėjo studijuoti į Vilniaus pedagoginį institutą, kurį baigė 1968 m. Taip gavo kūno kultūros specialisto diplomą, pradėjo dirbti kūno kultūros dėstytoju Vilniaus universitete. Galbūt viską nulėmė nuo mokyklos laikų pamėgtas bėgimas. Puikiai prisimena savo pirmąsias primityvias treniruotes, kai, bandydamas ištvermę ir grūdindamas valią, keletą kilometrų nubėgdavo įsikabinęs ranka į dulkėtu vieškeliu važiuojančio sunkvežimio bortą. Vairuotojai žinojo šio vaikinuko keistenybę ir nebevaikė nuo automobilio.

Lemtingi buvo 1958 m., kai dalyvavo jaunimo varžybose Vilniuje. Laimėjo šias varžybas. Tada Kęstutis ir susipažino su vienu geriausių to meto SSRS trenerių Viktoru Barkalaja, kuris turėjo didžiulės reikšmės Kęstučio sportiniame gyvenime.

Kelias į Olimpą. Kęstučio Orento sėk­mės žvaigždė buvo ryški 1959–1967 m. Mėgstamiausios buvo pusantro, trijų ir penkių kilometrų bėgimo atkarpos. Jis 37 kartus gerino 3 000, 5 000 ir 10 000 metrų kliūtinio bėgimo šalies rekordą. Keturiskart tapo buvusios Sovietų Sąjungos krosų ir daugelio tarptautinių varžybų nugalėtoju. 1962 m. pasiekė ketvirtą rezultatą pasaulyje 3 000 metrų kliūtinio bėgimo rungtyje. 1964 m. dalyvavo Tokijo olimpinėse žaidynėse, yra Tokijo olimpiados XIII vietos laimėtojas. Brolių Znamenskių lengvosios atletikos memorialo nugalėtojas, penkiskart SSRS čempionas, Universiados čempionas, geriausio pasaulio 1964 m. žiemos sezono 5 000 m distancijoje rezultato (14:05,4) autorius, SSRS–JAV mačo II vietos nugalėtojas, SSRS–Prancūzija mačo prizininkas – tai svarbiausių Kęstučio Orento sportinių laimėjimų sąrašas, o kiek dar kitų mažiau reikšmingų rungtynių, prizų …

Kodėl dabar Lietuvoje nėra tokių ryškių bėgikų? „Pasaulio sprinto ir ilgų nuotolių bėgimuose varžybas dažniausiai laimi Afrikos sportininkai. Jų geografinėse platumose sportuoti sunkiau. Buvusios Sovietų Sąjungos sportininkai dažnai treniruodavosi Vidurinės Azijos aukštikalnėse, ten mažiau deguonies. Todėl, kai nusileidi į įprastas geografines platumas, rezultatai būna geresni. Mes dar įveikdavome afrikiečius, nes jų fizinis pasirengimas buvo prastesnis. Dabar juos treniruoja geriausi pasaulio treneriai pasitelkdami modernias metodikas, tad jie tampa neįveikiami. Galbūt net jų kraujo sudėtis kitokia“, – mano sporto veteranas. Pasak Kęstučio, iki 1970-ųjų sportas buvo be dopingų. Dabar sportininkų sėkmė labai daug priklauso nuo sporto medicinos. Deja, dėl atitinkamų preparatų perdozavimo būta ir mirčių...

Sporto patriotas ir pedagogas. Profesio­nalaus sportininko karjerą Kęstučiui teko pabaigti 1965 m., kai per treniruotę prieš itin svarbias rungtynes Bukarešte, kuriose planavo pagerinti pasaulio rekordą, trūko Achilo sausgyslė. Bėgikui tai buvo katastrofa, tačiau užsispyręs zanavykas jau nebegalėjo gyventi be sporto. Baigęs aktyviai sportuoti, Kęstutis tapo pedagogu: 20 metų dėstė fizinę kultūrą Vilniaus universitete. Sekdamas savo trenerio V. Barkalajos pėdomis pats ėmėsi treniruoti jaunus sportininkus. Reikia pripažinti, tas darbas Kęstučiui sekėsi – jo auklėtiniai patekdavo į SSRS geriausių komandų šešetuką. Sporto pasaulyje žinomos jo auklėtinių Jūratės Urbonavičiūtės, Josefo Mazurkevičiaus, Meilės Latakaitės pavardės. Treniravo pagal savo sukurtą metodiką, labai išgyvendavo, kai per pasaulio čempionatus Lietuvos atstovai atbėgdavo paskutiniai. Jo nuomone, per daug yra garbinamas krepšinis, todėl dėl lėšų trūkumo geriausi lengvaatlečiai neturi pakankamų sąlygų treniruotis tėvynėje, yra priversti išvykti treniruotis svetur. Kęstutis tvirtai įsitikinęs, kad sporte, kaip ir kitose gyvenimo srityse, yra būtinas patriotizmas ar net savotiškas fanatizmas, ne viskas turi būti matuojama tik pinigais.

Baigęs dėstytojo darbą universitete, nenutraukė ryšio su sportu. Vilniaus Biržiškos, „Žemynos“ gimnazijose dirbo kūno kultūros mokytoju, kartu vadovavo ir skulptūros, drožybos būreliams. Daug buvusių jo mokinių su meile ir dėkingumu prisimena šį reiklų kūno kultūros mokytoją, kuris ne vienam įžiebė ir pirmąją meno pajautos kibirkštį.

Su didžiule pagarba ir meile Kęstutis mini kolegas, kitus lengvosios atletikos tenerius: Algimantą Kukštą, Janą Gadovičių, Algimantą Vilką, Rimantą Plungę, Rimantą Kalibatą, sutuoktinius Karoblius, Vytautą Jarą, ypač Algirdą Karpavičių, kuris ir subūrė minėtus trenerius.

Nors praėjo daug metų, kai Kęstutis, baigęs vidurinę mokyklą, išvyko iš Sintautų, tačiau ryšių su gimtąja mokykla nenutraukė, padovanojo vieną savo 1962 m. gautų medalių, kuris tapo pereinamuoju prizu geriausiam metų mokyklos sportininkui.

Mediniai stebuklai. Kaip sako pats Kęstutis, potraukį menui, fantaziją ir darbštumą tikriausiai paveldėjo iš tėtės Vinco, kuris buvo nagingas žmogus, išskobęs iš medžio daug gražių ir smagių klumpių. O ir senelis (taip pat Vincas) turėjo polinkį šposams, paprastu peiliuku iš griežčio ne vienam kaimo vaikui yra išpjaustinėjęs juokingų figūrėlių. Mama mokėjo gražiai siuvinėti ir megzti. Taigi prigimtis. Kaip ir kada jis pabandė drožinėti? „Nuo vaikystės mylėjau gamtą. Bėgiodamas miškais, pajūriu, pradėjau rinkti gamtos grožybes – įdomesnes šakas. Kartą vienoje pamačiau žmogų, pakrapščiau peiliuku, padrožinėjau, padariau skulptūrą. Nuo tada viskas ir prasidėjo“ – sako Kęstutis.

Likimas buvo dosnus Kęstučiui, leisdamas prisiliesti prie didžiojo meno. Jau būdamas garsus sportininkas, dažnai išvykdamas į užsienį, turėjo galimybę apsilankyti garsiausiuose pasaulio muziejuose, savo akimis pamatyti meno šedevrus. Visam gyvenimui įstrigo atminty apsilankymas Paryžiaus muziejuje ir netikėtas susitikimas su pasaulinio lygio dailininku Salvadori Dali. „Kas tuo metu lengvai išvykdavo į užsienį? Tik sportininkai. Aš lankiausi JAV, Prancūzijoje, Anglijoje – apvažiavau visą Europą, Paryžiuje buvau 5 kartus. Užsienyje vaikščiojau ne po parduotuves, o muziejus“, – ne kartą pasakojo žurnalistams sporto veteranas. Jis puikiai prisimena tą nuostabų apsilankymą muziejuje Paryžiuje, kur buvo tuo metu eksponuojamas S. Dali paveikslas „Žvejai“. Kai Kęstutis išsitraukė fotoaparatą, norėdamas nufotografuoti didžiulį, per visą sieną paveikslą, priėjo žmogelis ilgais ūsais ir prancūziškai nekalbančiam Kęstučiui rankos mostais parodė, kokiu rakursu geriau fotografuoti. Tik vėliau, skaitydamas knygą apie šį žymų menininką, Kęstutis atpažino keistąjį senelioką: tai buvo pats Dali.

Na, o Lietuvoje Kęstas plastikos mokėsi iš žymių lietuvių skulptorių Stasio Kuzmos, Vlado Vildžiūno, Vladislovo Žiliaus, dailininkų Antano Mončiaus, Leono Gasiulio, Stasio Krasausko, Algio Švažo, menininko Rimanto Dichavičiaus ir kitų.

K. Orentui patinka abstraktūs drožiniai. „Sekti vien tradicija man paprasčiausiai neįdomu. Man menas yra tada, kai, žvelgiant į drožinį, kyla įvairių minčių, ne tik klausimas, ar žmogaus kūnas tiksliai pavaizduotas. Visada labiau domėjausi moderniu, o ne tradiciniu menu, klasika“, – žurnalistams ne kartą yra aiškinęs Kęstutis.

Drožyba Kęstutis užsiima jau per 40 metų, yra surengęs 4 autorines parodas Vilniuje, Molėtuose, Labanore ir Mindūnų žvejybos muziejuje. Daug savo skulptūrų išdovanojo, viena medžio skulptūra įteikta ir tarptautinio Olimpinio komiteto Sporto departamento direktoriui Gilbertui Felli. Šis autorinis darbas dabar eksponuojamas TOK sporto muziejuje Lozanos mieste, Šveicarijoje. Ar negaila skirtis su skulptūromis? „Dovanoti paprastai negaila. Tik po kurio laiko kartais dingteli mintis – vis dėlto tikrai įdomi, gerai būtų ją parodyti ir parodoje. O skulptūros neturiu, padovanojau. Tada dažnai bandau padaryti kopiją. Lygiai taip pat padaryti nepavyksta. Bet kartais padarau dar geriau“, – sako menininkas. O ar jį domina, kaip žiūrovai vertina jo skulptūras? „Suvokiu, kad man patinkantys darbai nebūtinai turi būti įdomūs lankytojams. Štai žiūrinėja kas nors mano abstraktų darbą ir klausinėja: o kur akys, ausys, kojos, burna? O juk ne detalėse yra esmė“. Tik meniškos prigimties žmogus sugeba pamatyti tai, kas kūrinyje lyg ir užšifruota, kiti žiūri, tačiau nemato, kaip ir muzikoje – klauso, bet negirdi. Pasiklausius tokių menininko samprotavimų, galima drąsiai teigti, kad Kęstutis yra ne tik medžio poetas, bet ir meno filosofas.

Didelį įspūdį menininkui daro žymaus zanavyko Roko Stepulaičio (taip pat kilusio iš Sintautų, gyvenusio ir kūrusio Kanadoje) medžio skulptūros darbai, kurie eksponuojami Zanavykų muziejuje Šakiuose. Tikėtina, kad geriausi Kęsto darbai irgi kada nors užims garbingą vietą muziejuje, kad ilgai, ilgai džiugintų mus savo įtaigumu ir neįprasta menine išraiškos forma.

Namai. Šiuo metu Kęstutis su žmona Liudyte gyvena įsigytoje kaimo sodyboje prie Stirnių ežero Paąžuolių kaime, netoli Mindūnų Molėtų rajone. Anksčiau keletą metų gyveno Žydiškių kaime netoli Trakų. Tačiau tik Paąžuoliose gali visa siela atsiduoti kūrybinei fantazijai, tą skatina ne tik rami aplinka, pakankama erdvė, marios laisvo laiko, bet ir ramiai stebintys savo kūrėją mediniai kunigaikščiai, žinomi ir nežinomi angelai, velniūkščiai, raganos, šelmiškos fantastiškos būtybės. Vakaro prietemoje jie pritarimai linksi galvomis, stebėdami, kaip darbščios Kęsto rankos iš pirminio ir dar bedvasio medžio gabalo „gimdo“ naują „kolegą“. Per keletą dešimtmečių Kęstutis prakalbino ir daugiausiai iš beržo išdrožė daugybę medinių būtybių, kurių dauguma neužsibuvo pas savo „tėvą“, o palydėtos draugiškos rankų ir širdies šilumos iškeliavo pas draugus ir pažįstamus, kurių menininkas turi begalę. Nepamiršta menininkas ir savo gimtinės, dvi skulptūros stovi gimtųjų Sintautų bažnyčioje.

Kęstučio ir Liudytės Orentų sodyboje stovi kunigaikštis Mindaugas, keli nukryžiuotieji ir karžygiai. Troboje – kiek mažesni bėgikai, krepšininkai, šventasis Kristoforas ir keliolika įvairių moterų skulptūrų, raganų. Daug skulptūrų išryškina natūralius įdomius medžių kamienų išsiraitymus. Specialistai sako, kad K. Orento skulptūrų negalima vadinti tradicinėmis – net jo rūpintojėliai ir šventieji kažkuo nustebina, netelpa į liaudies kūrybos rėmus. Jei veidai tradiciniai, tai rankos, kojos – neįprastos, kūnai tarsi išnyra iš gumbuoto medžio postamento įsirėmindami jame.

Ką apie Kęstutį sako kiti. Jubiliatas turi labai daug draugų, pažįstamų, bičiulių. Prieš dešimt metų senas Kęstučio draugas Gediminas Astrauskas savo eiles, kurios buvo išspausdintos „Lietuvos sporte“ (1999-03-13) pavadino: „Kęstui Orentui – 60“ . Paprastos, nuoširdžios eilės pasakė viską:

„Valio Tau, Kęstai, Tavo dieną šitąTikrai minės draugų būrys.„Sulaukus ...“ Na, ne tiek, kiek parašyta,O tiek, kiek iš tiesų, jauties turįs.Te niekad metų perteklius negraso –Laimėti galima ne tik bėgimo trasoj“.

Apie Kęstutį puikias apybraižas parašė šuolininkas į tolį ir sporto žurnalistas Antanas Vaupšas („Olimpinė panorama“, 2003), žurnalistė Jolanta Matkevičienė („Vilnis“, 2004-08-10), žurnalistė Monika Rybelienė („Vilnis“, 2005-08-16 ), Marytė Marcinkevičiūtė („Sporto veidas“, 1998-11-17, „Lietuvos sportas“, 1999-03-13), Jūratė Žemaitytė („Respublika“, „Sporto kurjeris“, 1999-03-31 ), Giedrė Milkevičiūtė („Respublika“). Specialus skyrelis Kęstučiui Orentui skirtas M. Puodžiukaitiėnės knygoje „Sintautų mokyklos šviesa“ (Kaunas, 2004).

Kai Kęstučio paklausia, kokie metai jam buvo geriausi? – atsako: „Tie – sportiškieji“. Prisipažįsta jaunystėje buvęs garbėtroška, o dabar šlovės nebenorįs. Stengiasi daryti tai, kam anksčiau neturėjo laiko. Ir savo kasdienybės nekeikia – pagaliau lig valios turi laiko pomėgiams. Ką duoda drožinėjimas? „Kūrybinę ugnį ir ramybę“. Keista, atrodo tai du nesuderinami dalykai, tačiau Kęstutyje šios savybės suranda savąją harmoniją.

Stiprios sveikatos, raiškaus žvilgsnio, tvirtos rankos skaptuojant medį, zanavyke Kęstuti Orentai. Ilgiausių metų.

Juozas Jacevičius