Akademija

„Sintautų akademija“ – tai neformalaus suaugusiųjų švietimo įstaiga, įsteigta 1997-06-27
dieną pietvakarinėje Lietuvos dalyje esančiame Šakių rajone. Iš pradžių buvusi visuomeninė organizacija nuo 1998-06-19 dienos perregistruota kaip viešoji įstaiga.

Pagrindinis „Sintautų akademijos“ tikslas – neformalus suaugusiųjų, jaunimo ir vaikų švietimas.

Kiti svarbiausi jos tikslai:

  • Šviečiamoji, kultūrinė ir sportinė veikla kaimo bendruomenėje;
  • Bendruomenės sąmoningos veiklos skatinimas ir sveiko gyvenimo būdo propogavimas;
  • Socialiai remtinų grupių (kaimo jaunimo, pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų) problemų sprendimas.

Kontaktai:

VšĮ „Sintautų akademija“
P.Vaičaičio g. 34, Sintautai, Šakių r.
Mob. 8~687 78 860
El.paštas sinta@is.lt

Projektai

Kompiuterinio raštingumo ugdymas vis dar tebėra viena iš prioritetinių šiuolaikinės visuomenės švietimo krypčių. Šakių ir Jurbarko rajonų gyventojų apklausos parodė, kad šių rajonų gyventojų kompiuterinio raštingumo įgūdžiai dar yra nepakankami, o tai trukdo sėkmingam informacinių ir ryšių technologijų taikymui ne tik profesinėje veikloje, bet ir asmeniniame gyvenime. Dėl kompetencijų šioje srityje trūkumo žmonėms sunku konkuruoti darbo rinkoje, kelti kvalifikaciją, o įmonėms tai trukdo diegti naujas technologijas, didinti darbo našumą ir produktyvumą, efektyviai konkuruoti rinkoje, plėsti veiklą bei pritraukti naujų investicijų į regioną, sukurti naujų darbo. Šiuo metu pradėta vykdyti ES paramos kaimui programa Leader metodu sudaro galimybes bendruomenėms gauti finansavimą savo veiklai, tačiau jei kaimo bendruomenių atstovai neturi pakankamai kompiuterinio raštingumo įgūdžių, jie negali pretenduoti į tokios paramos įsisavinimą (projektų paraiškos, ataskaitos, mokėjimų prašymai ir kiti dokumentai privalo būti pildomi kompiuteriu). Visos šios ir dar daugelis čia neišvardintų priežasčių ir paskatino viešąją įstaigą Sintautų akademija kartu su partneriais Jurbarko rajone – Jurbarko vietos veiklos grupe “Nemunas“ parengti projektą, kurio esmę nusako jau pats pavadinimas “Kompiuterinis raštingumas – BŪTINYBĖ –NE PRABANGA ! “.

Įgyvendinant projektą numatoma pagal E-citizen, ECDL Start ir ECDL mokymo programas apmokyti 1550 Šakių ir Jurbarko r. gyventojų. Šių mokymų metu gyventojai įgis naujų ir pagilins esamas kompiuterinio raštingumo ir informacinių komunikacinių priemonių naudojimo žinias, patenkins užimtumo, socialinio bendravimo, kvalifikacijos ir konkurencingumo darbo rinkoje didinimo poreikius. Projekto įgyvendinimu bus prisidedama prie Žmonių išteklių programos VP 1 prioriteto tikslo ir uždavinio „Didinti darbuotojų ir įmonių prisitaikymą prie rinkos poreikių“, Visuotinio kompiuterinio raštingumo programos įgyvendinimo ir darnaus vystymosi politikos įgyvendinimo, regioninių skirtumų mažinimo, socialinio dialogo skatinimo, ekonominės regiono ir šalies plėtros. Padidinus vietos gyventojų kvalifikaciją, jie ne tik galės tenkinti su informacinių technologijų naudojimu susijusius asmeninius poreikius, tačiau ir didės jų konkurencingumas darbo rinkoje, vietos įmonės galės samdyti kvalifikuotus darbuotojus, diegti naujas technologijas, plėsti veiklą, padidinti darbo našumą ir produktyvumą. Vietos įmonių veiklos gerėjimas padės pritraukti naujų investicijų į regioną. Be to, vietos gyventojai bei bendruomenių atstovai, įgiję kompiuterinio raštingumo žinių, galės užpildyti ir teikti tik kompiuteriu pildomas paraiškas pagal kaimo plėtros ir kitas programas, pasinaudoti ES ir kitų fondų parama. Įgyvendinant projektą į jo veiklas bus įtraukti bedarbiai, vyresnio amžiaus žmonės, neįgalūs asmenys, taip skatinant socialinį dialogą ir mažinant socialinę atskirtį.

Nustatant projekto poreikį taip pat buvo vadovautasi VšĮ Sintautų akademija atliktos Socialinės situacijos ir kompiuterinio raštingumo mokymų poreikio Šakių rajono seniūnijose ataskaitos išvadomis, kurios teigia, kad: „apklaustų Šakių rajono gyventojų kompiuterinio raštingumo lygis yra žemas, nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos tirtose seniūnijose. Todėl siūloma organizuojant kompiuterinio raštingumo kursus minėtose vietovėse, tolygiai paskirstyti kursų kiekį. Taip pat siūloma mokymų metu sutelkti pagrindinį dėmesį į bazines darbo su kompiuteriu dalis, t.y. supažindinti su pagrindinėmis programomis, suteikti informacijos apie darbą internete, kuris galėtų tapti darbo ar kitos naudingos informacijos paieškos šaltiniu. Siūloma neapsiriboti vienkartinių kursų organizavimu ir į jų platesnį išvystymą įtraukti seniūnijų vadovus, bendruomenių centrus, vietos veiklos ir iniciatyvines grupes.

Atlikus vietos gyventojų poreikių analizę išskirtos tikslinės grupės, suformuoti bendri jų poreikiai bei numatyti skirtingų mokymo programų mokymai, gyventojų poreikiams tenkinti. Išskirti 3 mokymosi lygiai:

Mokymasis pagal E-citizen mokymo programą.
Šios mokymosi programos dalyviai įgis pradinių žinių apie kompiuterį ir internetą, virtualų bendravimą, nuotolinį darbą ir mokymąsi. Ši mokymo programa tinka visų specialybių darbuotojams – ir patyrusiems tik žengiantiems į darbo rinką. Ji yra pritaikyta bet kokio amžiaus žmonėms. Įgiję kompiuterinio raštingumo pagrindus, šią programą pabaigę asmenys jau turės pakankamai žinių apie informacines technologijas ir sugebės naudotis asmeniniu kompiuteriu bei dažniausiai naudojama taikomąja programine įranga, gebės savarankiškai naudotis pagrindinėmis kompiuterio programomis, ieškoti, rasti, priimti bei siųsti informaciją internetu. Šių naujų įgūdžių įsisavinimas padės ne tik patenkinti informacijos poreikį, tačiau ir bus naudingi komunikuojant su giminaičiais ir pažįstamais, taip sumažinant ir pašto bei telefono paslaugų sąskaitas. Mokymų metu įgytas žinias dalyviai galės panaudoti naudodamiesi internetinės bankininkystės, elektroninių parduotuvių ir kitomis paslaugomis. Be to, mokymų dalyviai įgis kompiuterinio raštingumo pagrindus, reikalingus ne tik asmeninėje, bet ir profesinėje veikloje, kuriuos vėliau galės gilinti savarankiškai arba dalyvaujant kituose panašiuose projektuose. Programos dalyviai bus mokomi pagal ECDL Fondo parengtą kompiuterinio raštingumo sertifikavimo programą E-citizen. Mokymai pagal šią programą yra vykdomi asmenims, kurių kompiuterinio raštingumo ir naudojimosi internetu žinios yra menkos, bet kurie nori įgyti kasdien reikalingų kompiuterio ir interneto naudojimo įgūdžių. Šių mokymų metu ypatingas dėmesys skiriamas gebėjimui naudotis informacijos paieška ir paslaugomis internete. Šią mokymo programą sudarys tokios temos: „Pagrindiniai įgūdžiai“ (kompiuteris, bylos ir aplankai, taikomosios programos, interneto pagrindai, elektroninio pašto pagrindai); „Informacijos paieška“ (informacijos paieška, saugos priemonės, informacijos gavimas); „Elektroninės paslaugos“ (paslaugos internete (angl. Online services), informacijos pateikimas). Mokymai pagal šią programą vienam asmeniui truks 30 akademinių valandų. Projekto iniciatoriai planuoja, jog šioje programoje dalyvaus apie 500 asmenų iš Šakių ir Jurbarko rajonų. Tikimasi bent 200 šakiškių ir apie 300 jurbarkiškių. Planuojamos kompaktiškos grupės po 10 – 12 asmenų.

2. Mokymasis pagal ECDL Start programą

Šių mokymų dalyviai įgis ir susistemins jau turimas žinias apie kompiuterį bei internetą, pagilins ir praplės interneto, kaip įrankio panaudojimą informacijos bei paslaugų paieškai. Taip pat įgis ofiso programų teorinių bei praktinių žinių. Kompiuterinio raštingumo kompetencijos dirbantiesiems leis efektyviau įsisavinti diegiamas inovatyvias technologijas. Šių mokymų metu dalyviai bus mokomi pagal ECDL Fondo parengtą kompiuterinio raštingumo sertifikavimo programą ECDL Start. Šią mokymo programą sudaro tokios temos: „Pagrindinės informacinių technologijų sąvokos“ (bendrosios kompiuterio aparatinės ir programinės įrangos sąvokos, informaciniai tinklai, informacinių technologijų pritaikymas kasdieniniame gyvenime, darbo vietos reikalavimai, pagrindiniai įstatymai, kurie reglamentuoja darbo ir informacijos saugą); „Kompiuterio naudojimas ir bylų tvarkymas“ (pagrindiniai veiksmai su kompiuterio operacine sistema, darbas su darbalaukiu, bylomis, aplankais, šaukinių kūrimas, bylų pakavimas ir išpakavimas, dokumentų pagrindinių nuostatų parinkimas ir nustatymas, naujų programų instaliavimas ir šalinimas, dokumentų spausdinimo nuostatų parinkimas); „Tekstų tvarkymas“ (darbo su Microsoft Office Word tekstų rengimo programos pagrindai, teksto šrifto ir pastraipų parametrų formavimas, teksto kopijavimas ir perkėlimas, objektų įterpimas, darbas su pašto sąlaja); „Informacija ir komunikacija“ (modulyje pateikiamos interneto galimybės, pagrindiniai veiksmai keičiant naršyklių nuostatas, darbas su elektroninio pašto Outlook Express programa, informacijos paruošimas, siuntimas bei gavimas, informacijos gaunamos elektroniniu paštu apdorojimas, bendrųjų programos nuostatų keitimas, adresų knygelės panaudojimas). Mokymai pagal šią programą vienam asmeniui truks 40 akademinių valandų. Tikimasi apmokyti bent 15 grupių po 10-12 asmenų Šakių rajone ir iki 24 grupių Jurbarko rajone. Taigi, pagal ECDL Start programą numatoma apmokyti beveik 400 pradinių kompiuterinio raštingumo žinių jau turinčių asmenų. Dalis jų, tikimasi, bent du trečdaliai, turės galimybę laikyti ECDL Start testą. Šį testą išlaikiusiems asmenims bus suteiktas ECDL Start pažymėjimas, visame pasaulyje pripažįstamas dokumentas, skirtas palengvinti įdarbinimo procedūras ir užtikrinti darbdavį, kad pretendentas į darbo vietą ar jau dirbantis asmuo tikrai sugeba dirbti kompiuteriu ir naudotis įprastomis programomis. Testo nelaikiusiems, bet mokymo programą baigusiems asmenims bus išduoti pažymėjimai, patvirtinantys šios mokymo programos išklausymą.

3. Mokymasis pagal pilną ECDL programą

Šios mokymo programos dalyviams, jau turintiems ECDL Start programos kvalifikaciją, bus teikiamos dar konkurencingesnės, kokybiškesnės ir efektyvesnės kompiuterinio raštingumo žinios. Mokymų metu dalyviai bus mokomi pagal ECDL Fondo parengtą pilną kompiuterinio raštingumo sertifikavimo programą ECDL. Šią mokymo programą sudarys tokios temos: „Pagrindinės informacijos technologijos sąvokos“, „Naudojimasis kompiuteriu ir bylų tvarkymas“, „Tekstų tvarkymas“, „Skaičiuoklės“, „Duomenų bazės“, „Pateikčių rengimas“, „Informacija ir komunikacija“. Mokymai pagal šią programą vienam asmeniui truks 60 akademinių valandų. Numatoma apmokyti 9 grupes Šakių rajone ir virš 50 grupių Jurbarko rajone. Iš viso ECDL mokymuose dalyvaus virš 600 asmenų. Dalis šią mokymo programą pabaigusių asmenų, tikimasi, virš 500, laikys ECDL testą. Šį testą išlaikiusiems asmenims bus suteikiamas ECDL pažymėjimas, visame pasaulyje pripažįstamas dokumentas, skirtas įrodyti, kad jį įgijęs asmuo turi gerus kompiuterinio raštingumo įgūdžius ir gali savarankiškai dirbti kompiuteriniu, laisvai naudoti pagrindines programas. Testo nelaikiusiems, bet mokymus baigusiems asmenims bus išduodami pažymėjimai, patvirtinantys šios mokymo programos išklausymą.

Augant informacinių komunikacinių technologijų vartojimui, plečiantis sferoms, kuriose yra būtinos kompiuterinio raštingumo žinios, Šakių ir Jurbarko rajonų gyventojai susidūrė su kompiuterinio raštingumo žinių ir įgūdžių trūkumu ir savotiška atskirtimi. Esama situacija darbo rinkoje rodė, kad siekiant įsidarbinti ar išlaikyti esamą darbo vietą yra būtini informacinių technologijų naudojimo gebėjimai, o šių gebėjimų neturintys asmenys negali konkuruoti darbo rinkoje. Informacinių technologijų svarba žmonių gyvenime darosi vis didesnė. Darbdaviai, siekdami priimti kvalifikuotą darbininką ar įvertinti jau esamą vis dažniau reikalauja gerų kompiuterinio raštingumo įgūdžių. Tačiau patys jie ne visada yra linkę apmokyti esamus ar būsimus darbuotojus, renkasi specialistus jau atitinkančius visus tai pareigybei keliamus kriterijus ir neinvestuoja į darbuotojų mokymus. Atliktos Šakių ir Jurbarko rajonų gyventojų apklausos parodė, kad šių rajonų gyventojų kompiuterinio raštingumo žinios yra menkos ir jie negali efektyviai konkuruoti darbo rinkoje. Dažnas gyventojas negali savo lėšomis lankyti kompiuterinio raštingumo kursų ir įgyti reikiamą kvalifikaciją. Kita iš tokios situacijos priežasčių – nėra galimybių kelti kompiuteriniam raštingumui, nes tokie mokymai organizuojami toli nuo gyvenamosios vietos. Tokios priežastys paskatino viešąją įstaigą Sintautų akademija parengti nemokamų kompiuterinio raštingumo mokymų projektą, kurio mokymai būtų organizuoti kursų klausytojo gyvenamojoje vietoje arba visai arti jos. Todėl visi šio projekto mokymai vyks net 40 vietovių (17 iš jų -Jurbarko rajone ir 23 – Šakių rajone) Kadangi apie kaimo gyventojų poreikius dažnai geriausia išmano vietos bendruomenių centrai, jie ir bus svarbiausi projekto vykdytojų padėjėjai vietose. Į šią veiklą numatomą įtraukti virš 20 Šakių rajono bendruomenių centrų ir daugiau nei 10 –jurbarkiškių. Kadangi kaimo gyventojai, o ir visi dirbantieji, kuriems ir skirtas šis projektas, labai nelengvai randa laiko mokymuisi, numatoma mokytis 2 kartus per savaitę po 3 akademines valandas. Sau tinkamą kursų laiką nusimatys kiekviena mokymosi grupė kartu su savo dėstytoju.

Daugiau nei pusė projekto dalyvių – vyresni nei 45 metai, taip pat virš pusės jų – kaimo gyventojai. Dirbant su vyresnio amžiaus žmonėmis, bus pasitelkti vyresnio amžiaus žmonių mokymo metodai (papildomi pakartojimai, informacijos įtvirtinimai praktiniais įgūdžiais, esant būtinybei, bus koreguojama ir adaptuojama mokymo programa, sumažintas arba padidintas mokymosi intensyvumas). Todėl visi kursus lankantys dalyviai turės galimybę pasiekti jų pasirinktos programos numatomą kompiuterinio raštingumo lygį.

Nors projekto metu gaunama socialinė nauda yra sunkiai išmatuojama, tačiau ji neabejotina. Projekto dalyvių pasitenkinimas vykdomais mokymais bus tiriamas anketų ir apklausų pagalba tiek projekto eigos metu, tiek pasibaigus projektui. Bendruoju požiūriu, projekto nauda bus įvertinta ir pamatuota ir išduotų daugiau nei 1000 kompiuterinio raštingumo pažymėjimų skaičiumi

Projekto dalyviai gaus ir kitą didelę socialinę naudą – pakels kvalifikaciją, įgis naujų kompetencijų, patenkins konkurencingumo darbo rinkoje didėjimo poreikius, įgis įgūdžių, leidžiančių naudotis internetu, informacijos paieškos sistemomis, naujomis komunikacinėmis priemonėmis. Taip bus sudaromos sąlygos gyventojų užimtumui didinti, užimtumo kokybei kelti. Be to, projekto įgyvendinimas turės teigiamą įtaką Šakių ir Jurbarko rajonų ekonomikai – vietos įmonės, samdydamos kompetencijų įgijusius darbuotojus mažins nedarbo lygį, projekto investicijos padės mažinti skirtumus tarp regionų, bus investuojama į problemines teritorijas. Tikimasi, jog šio projekto įgyvendinimas paskatins kitas iniciatyvines vietos veiklos grupes ir bendruomenes inicijuoti naujus projektus, skatinti gyventojų verslumą bei dalyvavimą visuomeninėje nevyriausybinių organizacijų veikloje.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 metais patvirtintoje „Visuotinio kompiuterinio raštingumo programoje“ suformuluotas tikslas – siekti, kad visi visuomenės nariai įgytų kompetenciją, atitinkančią informacinės visuomenės reikalavimus. Nemokėjimas ir neturėjimas galimybės naudotis informacinėmis technologijomis mažina gyventojų galimybes mokytis ir dalyvauti darbo rinkoje, naudotis įvairiomis skaitmeninės rinkos paslaugomis (savivaldybės paslaugos, teikiamos internetu, elektroninė bankininkystė ir kt.).Siekiant šioje programoje užsibrėžto tikslo, numatomi tokie uždaviniai:

Skatinti gyventojus mokytis informacinių ir komunikacinių technologijų ir jas naudoti įvairiose veiklos srityse, tapti visaverčiais informacinės visuomenės nariais, gebančiais gyventi ir dirbti informacinėje visuomenėje.
Sudaryti sąlygas visiems Lietuvos Respublikos gyventojams įgyti kompiuterinį raštingumą, atitinkantį jų išsimokslinimą ir profesinę veiklą nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, specialiųjų poreikių, socialinės padėties ar gyvenamosios vietos.

Viešoji įstaiga „Sintautų akademija“, prieš keletą metų sėkmingai įgyvendinusi taip pat ir kompiuterinio raštingumo žinių teikusį projektą „Užsidirbk pats“, kurio metu apmokyta per 100 rajono žmionių, vėl nusprendė toliau tęsti šias tradicijas. Akademijos pasamdyti ekspertai atliko tyrimą „Socialinės situacijos ir kompiuterinio raštingumo mokymų poreikis Šakių rajono seniūnijose Šakių rajone“ ir nustatė, kad didžioji dalis kaime gyvenančių rajono gyventojų dar neturi kompiuterinio raštingumo pagrindų. Kadangi suaugusius gyventojus moko daugiausia tik Šakių verslo informacijos centras, toliau nuo rajono centro gyvenantiems lieka tik galimybė lankyti mokamus kursus aplinkiniuose rajonuose. Pagrindiniai naudojimosi kompiuteriais centrai yra išsidėstę tik Šakių rajono centre, o toliau esančių rajono seniūnijų gyventojams mokymosi galimybės dar labiau sumažėja.

Tyrime nustatyta, kad net 68 % kaimo vietovių gyventojų neturi galimybių naudotis kompiuteriu (tik moksleiviai gali naudotis mokyklose, dirbantieji – darbe, o kitiems, ypač bedarbiams, moterims, namuose auginančioms vaikus, darbuotojams, kurie dirba pagal patentus, individualių įmonių savininkams ir darbuotojams galimybių pasinaudoti internetu ar pramokti kompiuterinio raštingumo pradmenų labai mažai).

Patogiausia mokytis kompiuteriu būtų seniūnija, kurioje gyvenama (taip atsakė 53 % Šakių kaimiškųjų vietovių gyventojų). Be abejo, turintys mažas pajamas gyventojai neturi daug galimybių vykti į rajono centrą Šakius ar į didesnius miestus mokėti už kompiuterinio raštingumo kursus.

Smulkioms ir vidutinėms Šakių rajono įmonėms taip pat trūksta darbuotojų, gebančių dirbti kompiuteriu, naudotis informacija internete. Šakių rajono mokesčių inspekcijos 2005 m. liepos 1 d. pateiktais duomenimis, Šakių rajone veikia 907 įmonės. Tiek Šakių, tiek ir bendros Lietuvos tendencijos rodo, kad, tobulėjant informacinėms technologijoms, plečiantis jų vartojimui (naujų paslaugų, kaip pvz., e. valdžia, el. bankininkystė, atsiradimas ir plėtra) įmonės, nepriklausomai nuo jų dydžio ar srities, kurioje veikia, neišvengia informacinių technologijų vartojimo. Be abejo, turi tobulėti ir darbuotojų, dirbančių šiose įmonėse, kompetencija. Vis dėlto vertinant kompiuterinio raštingumo lygį, tik 12 % kaimo įmonių visi darbuotojai moka naudotis kompiuteriu. 51 % kaimo įmonių tenkinasi gana žemu kompiuterinio raštingumo lygiu (mažiau kaip 25 % darbuotojų moka naudotis kompiuteriu ir internetu). Smulkios ir vidutinės įmonės jau priimtus darbuotojus stengiasi apmokyti naudotis kompiuteriu. Be abejo, galimybės ne visuomet leidžia tokius darbuotojus siųsti į profesionalius kompiuterinio raštingumo kursus kituose miestuose.

Nors rajone jau veikia per 20 viešųjų prieigos prie interneto taškų: bibliotekose, mokyklose, seniūnijose, pašte ir net verslo įmonėje, tačiau naudotis internetu neturėdami pagrindinių naudojimosi kompiuteriu įgūdžių temoka daugiausia tik moksleiviai.

Pagal šio tyrimo rezultatus Akademija parengė projektą „Kompiuterinis raštingumas Šakių rajono gyventojams“.

Projektas pateiktas ES Socialinio fondo finansavimui pagal Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento 2 prioriteto „Žmogiškųjų išteklių plėtra“ priemonę 2.2.“Darbo jėgos kompetencijų ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas“ .Įvertinus projektą, jam skirtas ES Socialinio fondo finasavimas.

Projekto tikslas – padidinti Šakių rajono savivaldybės seniūnijų gyventojų galimybes įsitvirtinti darbo rinkoje ir stiprinti jų konkurencingumą, stiprinant kompiuterinio raštingumo įgūdžius.

Projekto uždaviniai:

Pakelti Šakių rajono gyventojų, kvalifikaciją ir gebėjimus kompiuterinio raštingumo srityje, parengiant ir įgyvendinant kokybišką dviejų lygių kompiuterinio raštingumo mokymo programą bei išleidžiant kompiuterinio raštingumo mokymo medžiagą.
Užtikrinti informacinės visuomenės plėtros, kompiuterinio raštingumo mokymo Šakių rajone nepertraukiamumą, sukuriant nuolat veikiančią institucinę struktūrą „aktyvių bendruomenių atstovų ir seniūnų iniciatyvinę grupę“, kuri nuolat vertintų kompiuterinio raštingumo situaciją rajone ir, pasibaigus projektui, ieškotų kitų finansavimo galimybių rengiant panašaus pobūdžio mokymus.
Projektas prisidės įgyvendinant vieną pagrindinių „Visuotinio kompiuterinio raštingumo programos“ uždavinių – sudaryti sąlygas visiems gyventojams įgyti kompiuterinio raštingumo žinių, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos. Tai pasiekti numatoma organizuojant „atvežamuosius“ kompiuterinio raštingumo kursus pačiose seniūnijose, bendruomenių centruose įkuriant laikinas „mobiliąsias klases“. Grupės, kurios pasirinks aukštesnio lygio kompiuterinio raštingumo kusą (bazinį lygį) turės galimybę testus ECDL pažymėjimams gauti, laikyti savo seniūnijoje, ne vykstant į kitus miestus.

Pasirinktos projekto tikslinės grupės

Nedirbantis rajono jaunimas, turintis vidurinį ar nebaigtą vidurinį išsilavinimą (iki 25-erių metų)
Bedarbiai (registruoti Darbo biržoje) ir įspėti apie atleidimą iš darbo asmenys (16–40 metų).
Moterys, planuojančios grįžti į darbo rinką po vaiko auginimo atostogų, moterys, turinčios nepilnamečių vaikų.
Smulkių Šakių rajono įmonių darbuotojai bei darbuotojai, dirbantys pagal patentą, individualių įmonių savininkai, ūkininkai ir kiti dirbantys asmenys (išskyrus valstybės tarnautojus bei didesnių įmonių darbuotojus), kurių veikloje reikalingas darbas kompiuteriu.
Svarbiausi numatomi projekto rezultatai:

Parengtos dvi skirtingų lygių kompiuterinio raštingumo programos: (a) bazinio kompiuterinio raštingumo mokymo programa (ECDL) (80 akadem. valandų), (b) minimalaus kompiuterinio raštingumo mokymo programa (ECDL START) (60 akadem. valandų).
Išleisti du mokymo leidiniai: (a) bazinio kompiuterinio raštingumo mokymo programai, (b) minimalaus kompiuterinio raštingumo mokymo programai (bendrai 440 egz. tiražu)
Apmokyti ir praktinių įgūdžių įgyję 440 Šakių rajono gyventojai (tikslinės grupės išskirtos B dalies 3.2 punkte).
Organizuoti 192,5 dienų mokymo renginiai 14 seniūnijų.
Suorganizuota baigiamoji projekto konferencija apie informacinės visuomenės plėtrą Šakių rajone.
Projektas, kurio metu net 440 rajono gyventojų įgis kompiuterinio raštingumo žinių, jau pradėtas įgyvendinti. Nors dar tebevyksta parengiamieji darbai ir atliekami viešieji pirkimai, projekto valdymo komitetas, į kurį įeina rajono savivaldybės, darbo biržos, bendruomenių centrų bei seniūnų atstovai, jau ne tik nustatė būsimų projekto veiklų grafiką, aptarė svarbiausius jo vykdymo aspektus, bet taip pat patvirtino projekto dalyvio anketos formas. Šiuo metu visose rajono seniūnijose vyksta susitikimai su bendruomenių centrų atstovais bei seniūnais, kuriuose aptariama konkreti projekto vykdymo bendruomenėje tvarka. Rajono bendruomenių centrai yra svarbiausi projekto partneriai ir patarėjai formuojant būsimųjų kursų grupes.

Projektas „Europos menų festivalis“ – tai 3-ejų metų trukmės projektas, skirtas per formaliąją ir neformaliąją veiklą skatinti daugiakultūriškumą bei kartu išreikšti savo kultūrinį identitetą, keistis vertybėmis naudojant informacijos ir bendravimo priemones (laikraščius, internetą, videokonferencijas, forumus ir kt.), taip pat apsilankymus bei seminarus. Projektas apima Europos menų festivalio rengimą, kuris vyks per praktinius seminarus, gyvos kultūrinės tradicijos demonstravimą, parodas ir kitą, skatinant vietinius menus, amatus, folklorą, vietinę virtuvę skirtingose Europos šalyse. Projektą kartu vykdo 5 partneriai iš Prancūzijos, Lietuvos, Italijos, Lenkijos ir Austrijos. Jį finansuoja ES Sokrates/Grundtwig 2 programa. Viešoji įstaiga „Sintautų akademija“ yra šio projekto partnerė Lietuvoje.Principas, kuriuo vadovaujantis žmonės gali žinoti ir keistis vertybėmis, kad geriau suprastų bei priimtų vienas kitą ir būtų kartu, yra partnerystės pagrindas per formaliąją ir neformaliąją veiklą skatinant daugiakultūriškumą Europos Sąjungoje. Projektas „Europos menų festivalis“ suteikia galimybę visoms besimokančioms ir visuomenės grupėms išreikšti savo kultūrinį identitetą ir skleisti tradiciją bei keistis vertybėmis naudojant informacijos ir bendravimo priemones, apsilankymus bei seminarus. Projektas prisidės statant tarpkultūrinius tiltus tarp žmonių, stiprins piliečių priklausymo tai pačiai bendruomenei jausmą. Projektas „Europos menų festivalis“ pagausins žinias apie Europos kultūros skirtumus, padės užmegzti ryšius bei gilinti kontaktus jau minėtais renginiais užtikrinant tarpkultūrinį dialogą Europoje.

2007 08 16 dieną Sintautuose prasidėjo medžio meistrų stovykla „Sintautai – 2007“. Ją surengė Viešoji įstaiga „Sintautų akademija“, įgyvendinanti projektą „Kryždirbystės tradicijų tąsa senąjame Sintautų valsčiuje-2007“. Tai yra organizacijos ilgalaikės programos „Senasis Sintautų valsčius“, skirtos etninės kultūros paveldo fiksavimo, išsaugojimo bei senosios kryždirbystės tradicijų gaivinimui ir puoselėjimui, dalis. Įgyvendinant šią programą jau parengti ir įvykdyti projektai „Senosios Sintautų valsčiaus kapinės“ (2001–2002), “Ekspedicija senasis Sintautų valsčius“ (2003 m.), „Kryždirbystės tradicijų tąsa senąjame Sintautų valsčiuje“ (2004 m.). „Kryždirbystės tradicijų tąsa senąjame Sintautų valsčiuje 2005“, „Kryždirbystės tradicijų tąsa senąjame Sintautų valsčiuje-2006“ (2006 m.).Ši stovykla toliau tęsia jau 8-eri metai egzistuojančią menininkų vasaros kūrybinių stovyklų Sintautuose tradiciją. Šių metų stovykla skirta ne tik tolesniam gyvosios kryždirbystės tradicijos puoselėjimui, bet ir „Sintautų akademijos“ veiklos 10-mečiui paminėti. Džiaugiamės anksčiau vykdytų kraštotyrinių projektų „Senojo Sintautų valsčiaus kapinės“ ir „Kryždirbystės tradicijų tąsa senąjame Sintautų valsčiuje“ rezultatais (sutvarkyta beveik 30 senųjų apleistų amžinojo poilsio vietų, sukurta ir pastatyta 30 medžio ar akmens darbų), kartu tikimės, kad šių metų projektas ne tik baigs įamžinti nykstančias senojo Sintautų valsčiaus gyventojų amžinojo poilsio vietas, įprasmins menininkų vasaros stovyklos darbus, tęs senųjų kaimų tradiciją – svarbiausioms žmonių gyvenime vietoms ir įvykiams atminti pastatyti kryžių, bet ir apibendrins organizacijos kryždirbystei skirtų projektų patirtį bei pristatys ją kaimyninių ir Lenkijos Respublikos Goldapo rajonų bendruomenėms.

Stovykloje, kaip ir kasmet, dalyvauja žinomi rajono menininkai – Andrius Bieliukas ir Gediminas Jėčys iš Krūkų, Valdas Eimanavičius iš Voverių, Zigmas Sederevičius iš Plokščių. Pabandę praeitais metais, ir šiemet čia kuria Vieslav Perkovsky iš Godapo, Audrius Kaukas iš Kretingos bei Vytas Aputis iš Kazlų Rūdos. Netrūksta ir naujų veidų. Šiais metais stovykloje dirba šalyje ir užsienyje garsus liaudies menininkas Adolfas Teresius iš Kauno bei Kęstutis Pranculis iš Birštono. Savaitės pabaigoje žada prie kūrėjų prisijungti ir ne mažiau garsus drožėjas bei plenerų organizatorius iš Prienų Algimantas Sakalauskas. Dalis menininkų – V. Aputis iš Kazlų Rūdos bei V. Eimanavičius iš Voverių, kuria namuose ir stovyklai pristatys jau pabaigtus darbus.

Šiais metais sukurti darbai parims Bukšnių katalikų bei Bukšnių evangelikų-liuteronų, Demšių, Gyliškų (Būdviečiai, Stelmokiškiai), Kušlikių, Kasikėnų, Pavilktinių, Skaistgirių (senosiose bei vėlesnėse) ir Šurpaulių kaimo kapinaitėse arba jau tik senolių atmenamose amžinojo poilsio vietose. Dalis jų pokario bei kolektyvizacijos metais buvo apleistos ir sunyko arba buvo ir visiškai išnaikintos. Šias vietas tvarko Sintautų bei Kudirkos Naumiesčio seniūnijos, taip pat Sintautų, Panovių bei Veršių bendruomenių centrai. Prie šio darbo prisideda ir Sintautų jaunimo organizacijos „Penta“ vasaros stovyklos dalyviai.

Menininkų stovykla baigiama rugpjūčio 26 dieną sukurtų darbų šventinimu senosiose kapinaitėse ir pristatymu Sintautų kultūros namuose miestelio šventės metu.

Vėliau rudenį numatoma išleisti reprezentacinį katalogą „Kryždirbystės tradicijų tąsa senąjame Sintautų valsčiuje“, pristatantį visus per pastaruosius 4-erius metus sukurtus darbus ir menininkus kūrėjus. Šiam leidiniui parengti lėšas skiria LR kultūros ministerija ir apskrities bei savivaldybės programos.

Cingų labdaros fondas ir Viešoji įstaiga Sintautų akademija 2008 06 07 dieną surengė žygį „Zanavykų patriotų takais“. Žygis skirtas Lietuvos Sąjūdžio 20-mečiui. Jo tikslas – gaivinti lietuvių tautos atmintį ir telkti buvusių ir esamų patriotų vertiems darbams. Žygyje dalyvavo Cingų labdaros fondo vadovo Jono Endriukaičio pakviesti Rytų Lietuvos ir Vilniaus krašto (Dieveniškių, Pabradės) mokyklų mokiniai ir mokytojai, „Ryto“ ir „Zanavykų“ draugijų nariai, taip pat patriotiniam turizmui neabejingi šakiečiai.Zanavykų draugijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas jau kelionės iš Vilniaus metu pasakojo apie zanavykų kraštą, jo kultūra ir žymius žmones. Pirmasis sustojimas buvo Zapyškyje. Šiame dabar 2446 gyventojus turinčiame miestelyje kairiajame Nemuno krante dar XVI a. pr. įkurtas Zapyškio dvaras priklausė Sapiegoms. XVI a. dvaras vadintas Panemune, vėliau – Tarpupiu ir Sapiegiškiu. Čia kairiajame Nemuno krante stovinti gotikinė šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1578 m. Žygio dalyviai susipažino su šiuo brangiu ir labai vertingu XVI a. lietuviškosios gotikos paminklu, mačiusiu visų amžių negandas, karus ir potvynius, apgaubtu legendomis. Bažnyčia nuo XX a. pradžios kulto reikalams nenaudojama. Vasarą joje vyksta bažnytinės muzikos koncertai, minint Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną – kultūriniai renginiai. Greta esančiame Kluoniškių kaime, pačioje aukščiausioje Zapyškio vietoje, pastatytas paminklas poetui aušrininkui A.Višteliui-Višteliauskui atminti (skulptorius S. Žirgulis). Paminklas atidengtas 1989 m. rugsėjo 1 d. per Kalbos šventę. Jame įrašyta: „O brangi lietuviškoji Šventa kalba prigimtoji. Andriui Višteliui, poetui aušrininkui. Zapyškio žmonės”.

Su Sintautų bažnyčios atstatytoju klebonu A.Maskeliūnu Skaito poetė V. Vilčinskienė

Toliau vingiuojantys patriotų takai negali aplenkti mažo, bet kiekvienam besidominčiam Lietuvos karo metų ir pokario praeitimi svarbaus zanavykų miestelio tarp didelių girių Šakių ir Kauno pusiaukelėje –Lekėčių. Tai sena miškininkų gyvenvietė prie Kauno–Šakių plento, nutolusi 30 km nuo Šakių, iš visų pusių apsupta didelių, vešlių girių. Greta – neįkainojami Novaraiščio ornitologinio draustinio, užimančio 600 ha plotą, turtai, kur keliautoją pasitinka ne tik tyras oras, bet ir įvairių paukščių skardžiu čiulbesiu skambanti giria, turistams įrengtas tūkstančiams ilgakojų gervių stebėti apžvalgos bokštelis. Tačiau šio žygio tikslas – ilgaamžė krašto istorija. Giria glaudė, saugojo nuo negandų ne vieną sukilėlį, kovojusį prieš caro valdžią. O pokario metais čia buvo rezistencinio pasipriešinimo centras. 1945 m. Lekėčių valsčiaus Tirmėnų kaime buvo atkurtas Lietuvos Laisvės armijos (LLA) štabas. Lekėčių krašte žuvusiems partizanams atminti pastatyti paminklai, atstatytos žeminės, slėptuvės. Prie jų mus pasitinka buvęs partizanų ryšininkas, ilgametis šių miškų girininkas, lekėtiškis Zenonas Rakauskas. Jis pradeda pasakoti apie partizanų kovas, ir keliautojai, padėję gėlių prie paminklų Lietuvos Nepriklausomybei (1928 m., autorius E. Achembakas) ir žuvusiems „Žalgirio“ rinktinės partizanams, patraukia partizanų takais į girias. Pirmoji pakeliui – partizanų slėptuvė, tapusi paskutine saugia pribėga 2 Lietuvos patriotams – zanavykui P. Jurkšaičiui ir aukštaičiui J. Būtėnui.

Petras Jurkšaitis gimęs 1922 m. spalio 22 d. Šlekynėje (Lekėčių vls.). 1933 m., tėvui mirus, Petrui dar ir vienuolikos metų nebuvo. Šeimoje jis buvo jauniausias ir darbščiausias, todėl ir mylimiausias mamos vaikas. Aukštas (apie 180 cm), gražiai nuaugęs Petras buvo nepakeičiamas kaimo dainininkas ir Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčios choristas. 1941 m. birželio 14–15 d. lietuvių trėmimas į Sibirą jį be galo sukrėtė. Tuomet į nežinią buvo ištremta ir Petro pradžios mokyklos mylima mokytoja, rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pusseserė Ona Kaušaitė-Tamulaitienė, vieno patriotiškiausiai apylinkėje nusiteikusio buvusio savanorio Bernardo Tamulaičio žmona su dviem mažamečiais vaikais. Kaip ir daugelį Lietuvos sūnų, taip ir Petrą, šis žmonių trėmimas į Sibirą atvedė į gen. ltn. Povilo Plechavičiaus organizuojamą Lietuvos vietinę rinktinę. P. Jurkšaitis, 1944 m. Seredžiaus bažnyčioje davęs priesaiką ginti Lietuvą nuo bolševikų, liko jai ištikimas iki paskutinio atodūsio. 1944 m. po nesėkmingų kautynių prie Turgelių su lenkų Armija Krajova Petras paliko dalinį ir, pėsčiomis įveikęs 160 kilometrų, grįžo į gimtinę. Įsitraukęs į aktyvią rezistencinę kovą prieš raudonuosius okupantus, Petras pasirinko Beržo slapyvardį. Šešios žiemos, pragyventos žeminėse, jo optimizmo nepalaužė. Pažinojusieji Petrą prisimena jį kaip tvarkingą, drausmingą, blaivų, drąsų, visuomet pasitempusį karį. O kai 1948 m. gegužės 22 d. į Sibirą buvo ištremti Petro šeimos artimieji, jam jau nieko daugiau neliko, kaip kovoti iki pergalės. Nuo eilinio kario per šešerius kovos metus P. Jurkšaitis išaugo iki viršilos. Rezistencinėje kovoje Petras ėjo įvairias pareigas, o nuo 1947 m. jis jau buvo būrio bei tėvonijos vadas, rezistencijos užsieniui įgaliotinio Juozo Lukšos-Skirmanto patikėtinis. 1950 m. P. Jurkšaitis kartu su Juozu Širviu ir partizanų ryšininku Juozu Viržaičiu ties Šunkariais (Jankų vls.) įrengė slėptuvę iš Vakarų atskrendantiems desantininkams, tarp kurių buvo ir žinomas žurnalistas, rezistencijos kovotojas Julijonas Būtėnas (1915–1951). Gimęs Dovydų kaime, Joniškio valsčiuje, Pasvalio rajone, Julijonas 1933 m. baigė Linkuvos gimnaziją, joje pasižymėjo neeiliniais gabumais svetimoms kalboms ir polinkiu į žurnalistiką. VDU jis studijavo teisę ir kartu baigė Karo mokyklą. Dar studijų metais ėmė bendradarbiauti krikščionių demokratų dienraštyje „Rytas“, vėliau „XX amžius“, „Židinyje“, „Studentų dienose“. 1939 m. tapo Lietuvos žurnalistų sąjungos nariu, 1940 m. – Sąjungos valdybos nariu. J. Būtėnas pasižymėjo kaip gabus, operatyvus užsienio politikos komentatorius, rašęs greitai, informatyviai, įdomiai, puikiu, aukšto intelektualinio lygio stiliumi. Redakcija jį siuntė į Paryžių tobulintis politikos mokslų srityje, bet artėjanti karo audra privertė grįžti į Lietuvą. Dar gimnazijoje įtvirtinti ateitininkijos principai suteikė jo kūrybinei ir visuomeninei veiklai tvirtą vertybinį idealistinį pagrindą. Prasidėjus sovietų okupacijai, 1940 m. rugpjūčio mėnesį 25-erių metų jaunuolis perėjo sieną į Vokietiją, kur Berlyne kapitono L. Škirpos vadovaujamas kūrėsi antisovietinis ir antinacinis Lietuvių aktyvistų frontas. Tapo aktyviu jo nariu, įsipareigojusiu kovoti dėl Lietuvos, atsidūrusios karo audrose, laisvės. 1941 m. frontininkai ėmė leisti rezistencinį dienraštį „Į laisvę“, tad su frontu į Lietuvą grįžęs J. Būtėnas dirbo „Į laisvę“ redakcijoje. 1944 m. grįžęs į Kauną, buvo Vietinės rinktinės vado, generolo P. Plechavičiaus adjutantas. 1944 m. naciams likvidavus Vietinę rinktinę, atsidūrė Kauno gestape, buvo nugabentas į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Iš ten pateko į Gdynės lagerį, iš kur pabėgęs atvyko į Berlyną, susirado VLIKą ir įsidarbino Informacijos biure, su kuriuo 1945 m. rudenį persikėlė į Pfullingeną. 1947 m. buvo išrinktas Lietuvių žurnalistų sąjungos vicepirmininku.1948 m VLIKo Informacijos tarnyboje redagavo Eltos biuletenius. Rašė į emigrantų „Žiburius“, buvo tarptautinio DP laikraščio „Im Ausland“ užsienio politikos apžvalgininkas. Dirbdamas Berlyne kaip „Į laisvę“ korespondentas, o vėliau Pfullingene J. Būtėnas palaikė ryšius su švedų, šveicarų, italų, japonų, turkų žurnalistais. Mokėdamas rusų, vokiečių, prancūzų, anglų, švedų kalbas ir būdamas geras stilistas, Vokietijoje garsėjo kaip vienas geriausių politikos apžvalgininkų. Ypač susidraugavo su švedų žurnalistu Arvidu Fredbergu, 1941–1943 m. Berlyne akredituotu švedų dienraščio „Svenska dagbladets“ korespondentu.Vokietijoje jis susitiko ir susibičiuliavo su legendiniu Juozu Lukša-Daumantu, apsisprendusiu grįžti į sovietų trėmimais ir kitomis represijomis nusiaubtą Lietuvą ir įsilieti į partizanų gretas. Toks Daumanto pasiryžimas paveikė J. Būtėną. Kaip ir Juozas Lukša, pasiryžo keliauti desantu į Lietuvą, susisiekti su partizanais ir pasauliui pateikti objektyvias žinias iš partizanų veikimo zonų. Jis žinojo, kad vyksta į tikrą mirtį ir kad išlikti gyvam Lietuvoje galima ne daugiau kaip pusmetį. 1951 m. balandžio 19 d. jis išskrido į Lietuvą su antrąja desantininkų grupe. Julijonas buvo realistas, ne spontaniškai apsisprendė, apie tai jis turėjo galvoti ir pergalvoti, nes puikiai žinojo tarptautinę padėtį ir padėtį Lietuvoje. Taigi kovojančią Lietuvą J. Būtėnas pasiryžo pasauliui parodyti savo gyvybės kaina. 1951 m. partizanų pasipriešinimas silpo, bet dar ruseno viltis sulaukti pagalbos iš laisvajame pasaulyje gyvenančių lietuvių. Kartu su Petru Jurkšačiu įsikūrė saugiu atrodžiusiame Rūdšilio girios bunkeryje. Bet 1951 m. gegužės 21 d. čia įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Tą rytą pavasariniam gyvenimui besiskleidžiančioje gamtoje, kaip manoma, NKVD užverbuotam partizanui išdavus, slėptuvę apsupo 600 enkavedistų. Nuo niekšiškos okupantų rankos žuvo abu – zanavykas P. Jurkšaitis ir aukštaitis J. Būtėnas.1999 m. J. Būtėno žygdarbis buvo įvertintas Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu. Padėjus gėlių ir jaunimui sudainavus žuvusiems skirtų dainų, patraukiame toliau.

Prie memorialo žuvusiems partizanams Galiniuose Ant Valkų kalvos mūšio vietoje

Vėl sustojame pasiekę garsią partizanų stovyklą Valkų kalvoje. Tai Valkų mūšio vieta. Čia buvo apie 100 partizanų. Jie rengė pasalas, puldinėjo rusų įgulas. Praėjus frontui, reguliarūs sovietinės kariuomenės daliniai pasklido po Lietuvos miestus ir miestelius naikinti partizanų. Jie 1945 m. gegužės 12 d. apsupo ir partizanų stovyklą Valkų kalvose. Stovykloje buvo apie 60 kovotojų. Pasigirdus rusiškiems keiksmams ir tradiciniam „Ura“, rusai puolė partizanus. Šie, atidengę ugnį, atmušė puolimą, antra ataka irgi buvo atremta. Nors ir partyrę daug nuostolių, rusai po 3 valandų puolė dar kartą. Partizanams baigėsi šoviniai, ir jie, metę granatas ir pasinaudoję dūmų ir dulkių uždanga, grupėmis pasitraukė iš apsupimo. Partizanams vadovavo kapitonas Jurgis Valtys. Mūšyje žuvo 19 partizanų ir 78 kariai pasieniečiai.

Dabar – į Zyplių dvarą. Jį XIX a. viduryje įkūrė Polocko gubernijos dvarininkas Jonas Bartkovskis. Tačiau dvaro poveikis ūkiniam ir kultūriniam valsčiaus gyvenimui ryškus ir paskutinio dvarininko Tomo Potockio laikais. Grafas ne tik1891–1901 m. iš pagrindų pertvarkė dvaro sodybą, pristatė dviaukščius korpusus, sukūrė vakarinę parko dalį, nutiesė parką ribojančius kelius – alėjas. Atsirado oranžerija, fazanų voljeras, tryško fontanai, buvo iškasti du tvenkiniai. Po T. Potockio mirties iki Pirmojo pasaulinio karo dvarą valdė jo žmona. 1919 m. iš Seinų čia perkelta kunigų seminarija, dar vėliau atidaryta žemės ūkio mokykla. Karo ir pokario laikotarpiu veikė ligoninė, čia buvo kolūkio kontora, apylinkės vykdomasis komitetas.

P.Vaičaičio skaitymai Sintautuose J.Endriukaitis ir Asanavičienė domisi Širvintos miestelio muziejumi

Patį Zyplių dvaro ansamblį sudaro 13 pastatų grupė: rūmai, dvi oficinos, virtuvė, karvidė, arklidė, tvartas, svirnas, ratinė, kumetynas, šunidė. Sodybos pastatus supantis parkas yra vienas didžiausių Lietuvoje, išsaugojęs gana retas medžių rūšis: platanalapį klevą, paprastuosius ir raudonuosius ąžuolus, sidabrinius klevus, baltąsias bei balzamines tuopas, garsėjantis 380 metų senumo ąžuolu.

Lukšių miestelio seniūno, tautodailininko skulptoriaus Vido Cikanos rūpesčiu ir pasitelkus vietinius žmonių resursus nuo 2001 m. prasidėjo sodybos atstatymo bei tvarkymo darbai. Jau 2003 m. dvare įsikūrė Šakių rajono tautodailininkų draugija „Dailius“, veikia tautodailininkų darbų parodos. Čia įkurtame meno centre nuolat eksponuojama daug meno dirbinių: paveikslų, rankdarbių, medžio, akmens skulptūrų, keramikos, kalvystės, stiklo dirbinių, įspūdingi sodai, kaukės. Zyplių dvaras tapo lankomu menininkų, mokinių, rajono, užsienio svečių, verslininkų objektu. Čia nuolat vyksta projektų pristatymai, konferencijos, sueigos, šventės, savaitgaliais rodomi kaimo teatrų spektakliai. Pati dvaro aplinka sudaro puikias galimybes rengti įvairias šventes, kūrybinius plenerus. Įvairių kultūrinių sąjungų, organizacijų veikla nuolat tampa bendradarbiavimo su Zyplių dvaru veikla, todėl kultūrinių renginių čia surengiama tikrai daug. Šiuolaikinių krašto patriotų dėka jis tapo meno ir kultūros traukos centru.Tai, kas gyva ir tikra, traukia čia atvykti, pabūti, palikus vėl sugrįžti.

Išvykę iš Zyplių keliautojai pasuka į pietrytinę Šakių rajono dalį, kur prie kelio Šakiai–Maijampolė, trijų vietinių kelių sankryžoje, netoli upės Novos įsikūręs Griškabūdis. Žymiausios vietos čia – radialinė miestelio aikštė – XIX a. urbanistikos paminklas, unikali aštuonkampė vėlyvojo baroko stiliaus medinė bažnytėlė ir greta kapinaitėse palaidoti žymūs Lietuvos patriotai. Šis šviesus kraštas išaugino Lietuvai net 87 kunigus, 2 vyskupus, ištikimai tarnavusius ne tik bažnyčiai, bet ir visos Lietuvos kultūrai, švietimui, mokslui bei daugelį kitų šalies istorijoje svarbių asmenybių. Juk čia pat – Rygiškių kaimas, kalbininko Jono Jablonskio, pasirašinėjusio Rygiškių Jono slapyvardžiu, tėviškė. Gražioje J. Jablonskio tėviškės sodyboje įrengtas kalbininko memorialinis kambarys. Kieme šlama ąžuolas, griškabūdiečių vadinamas Rygiškių Jono ąžuolu. Čia rengiamos kaimo teatrų šventės, jaunųjų kanklininkų stovyklos, kiti renginiai. Iš to paties kaimo išvingiavo ir švietėjo, pirmojo Sūduvos rašytojo kunigo Antano Tatarės keliai.

Barokinė Griškabūdžio Kristaus atsimainymo bažnyčia mena XVIII a. vidurį, kai parapija tapo Naumiesčio karmelitų filija. Čia Vilniaus vaivados ir LDK etmono Mykolo Višnioveckio ir jo žmonos Teklės Vyšnioveckienės lėšomis 1742–1743 m. pastatyta medinė bažnytėlė, kurią konsekravo Žemaičių vyskupas Antanas Dominykas Tiškevičius. 1792–1794 m.jau iškilo gražus, įdomios architektūros sakralinis statinys. Tai vienintelė Lietuvoje aštuoniakampė medinė bažnyčia, Zanavykų krašte garsėjanti šv. Onos atlaidais. Vienas iš vertingesnių – XVIII a. Simono Sorio italų mokyklos dailininko darbas „Šventoji trejybė“. Šio unikalaus statinio interjerą dengia plokščios lubos, atremtos į keturias mūrines jonėnines kolonas. Lubų vidurio perdanga pakelta ir imituoja veidrodinį skliautą. Aštuonkampę dalį juosia galerija, o sienas dengia polichrominė sienų tapyba, daugiausia imituojanti architektūros elementus. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, kol čia dar buvo karmelitai, bažnyčią puošė septyni altoriai: didysis su Pasaulio Išganytojo paveikslu ir šeši šoniniai — Škaplieriaus Švč. Mergelės Marijos, Šv. Juozapo, Šv. Onos, Šv. arkangelo Mykolo, Šv. Teklės, Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo. Kaip matyti, altoriai buvo tituluoti karmelitams svarbių įvykių, šventųjų ir bažnyčios fundatorių garbei. Griškabūdyje gyvavusi karmelitų rezidencija paliko šį puikų architektūros perlą. Nors 1877–1880 m. remonto metu senieji altoriai buvo pakeisti naujais — neobaroko formų, kurių autoriumi laikomas meistras Gutti, bažnyčia pasipuošė ir daugeliu naujų altorinių paveikslų, senoji barokinė dvasia gyva. Žinoma, kad vienuolių karmelitų ypač garbinamą Škaplieriaus Švč. Mergelę Mariją 1873 m. nutapė dailininkas A. Muržinovskis. Nuo 1922 m. čia klebonavęs Juozas Vaičaitis (poeto Prano Vaičaičio (1881-1961) brolis) vėlgi 1929 m. atnaujino bažnyčią, o 1933 m. pagal inžinieriaus Antano Bistricko projektą pastatė gelžbetoninę varpinę. Prie jos J. Vaičaitis, Griškabūdyje klebonavęs 42 metus, ir palaidotas. Greta esančiose kapinaitėse – garsiosios Pranaičių šeimos atminmas. Šią šeimą garsino pirmiausia kunigas, misionierius, keliautojas, visuomenės veikėjas ir spaudos bendradarbis iš Panenupių, profesorius Justinas Bonaventūra Pranaitis. Šis, pasak B. Aleknavičiaus, „Zanavykas, drebinęs pasaulį“, buvo neeilinė asmenybė ir ryškiai išsiskyrė visuomeninio politinio bei religinio gyvenimo padangėje“. Gimęs 1861 m. liepos 27 d. Panenupių kaime, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, jis mokėsi Lukšių bei Griškabūdžio mokyklose, Marijampolės gimnazijoje, o vėliau – Seinų kunigų seminarijoje, Petrogrado dvasinėje akademijoje. Būdamas 29-erių, paskirtas šios akademijos dvasios Tėvu, o po metų – akademijos prefektu, vicerektoriumi. Pajutęs pašaukimą tapti misionieriumi, išvyko į Rusiją, Turkestaną. Čia jis statė bažnyčias Taškente, Samarkande, Ašchabade, Kizil-Arvate, Margelane, pastatė ir įrengė daug koplyčių, 1906 įsteigė „Romos katalikų labdaros draugiją“, taip pat dramos draugiją, kelias bibliotekas. Dar būdamas Peterburge, vienas pirmųjų pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai, bendradarbiavo lietuvių spaudoje, 1904 m. išleido pirmąjį po lietuvių spaudos atgavimo Rusijoje lietuvišką spaudinį „Atsišaukimas“. 1917 m. sausio 28 d. Peterburge kun. J. Pranaitis netikėtai mirė. Kai kurie šaltiniai teigia, jog mirė nuo vėžio, kiti – jog buvo nunuodytas. Palaikai nugabenti į Taškentą ir iškilmingai palaidoti prie jo statytos bažnyčios. Deja, 1923 m. jo kapas buvo bolševikų išniekintas, palaikai išmesti. Jų buvimo vieta ir dabar nežinoma.

Ne mažiau žymi ir kunigo sesuo rašytoja, knygų leidėja, keliautoja Julija Pranaitytė. Gimusi 1881 m., Julija brolio rūpesčiu pradėjo mokytis prestižinėje Peterburgo Šv. Jektaterinos gimnazijoje, kartu su iš visos Rusijos imperijos susirinkusiomis su kitomi žymesnių šeimų merginomis. Mokykloje vyravusi priešiška lenkiška ir vokiška dvasia ne tik nepaveikė Julijos, bet niekinamai pravardžiuojama litvomane ir cholope, ji apsisprendė būti tikra lietuvaite. Juo labiau, jog 1896 m. vasarą sesers Banaitienės sodyboje susipažino su taip pat Petrapilyje teisę studijavusiu Pranu Vaičaičiu. Gili draugysė netrukus peraugo į meilę, kuri, deja, nebuvo laiminga. Pranui Vaičaičiui mirus džiova, Julija prie kapo prisiekia netekėti ir savo pažadą įvykdo. Išvykusi studijų į Šveicariją, ji tapo lietuviškos spaudos bendradarbe, o nuo 1903 m. atvyksta į JAV ir perima „Žvaigždės” redagavimą. Tampa ne tik leidėja, redaguoja straipsnius, rašo pati. Išleidžia per 30 knygų, tarp kurių 1912 m. ir Prano Vaičaičio eiles. Julija taip pat nemažai keliauja – apsilanko Taškente, Chivoje, Bucharoj, Samarkande, Baku, Jerevane, Vladikaukaze, Maskvoje ir Peterburge. 1914 m., išleidusi knygą „Iš kelionių po Europą ir Aziją“, tampa pirmąja Lietuvos keliautoja rašytoja. Visas lėšas paaukojusi kultūrinei veiklai, 1944 01 29 dieną Filadelfijoje garsioji keliautoja, vieniša ir niekam nereikalinga, varge ir skurde miršta. Neatsiradus lėšų, Julija palaidojama niekam nežinomame vargšo kape, o jos garsusis archyvas, tapęs irgi niekam nereikalingu, išvežamas į Filadelfijos sąvartyną.Toks skaudus lietuvės inteligentės patriotės likimas.

Griškabūdyje palaidotas kitas garsus šios šeimos narys vargonininkas ir chorvedys Petras-Juozas Pranaitis. Gimė 1868 m., muzikos mokėsi pas Naumiesčio parapijos vargonininką, vėliau-Peterburgo konservatorijoje. Išmokęs vargonuoti, buvo vargonininku Peterburgo katalikų dvasinėje akademijoje. Čia subūrė chorą, kuriame giedojo ir būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Parašė kūrinių fortepijonui – polkų („Lietuvaitė“, skirta seseriai Julijai ir kt.), mazurkų, sonatą ir kitų smulkesnių kūrinėlių, harmonizavo liaudies dainas ir mokė jų savo chorą. Manoma, jog kūrybiškai bendravo su Vincu Kudirka, patarė jam net redaguojant tautinę giesmę. Padėję gėlių ir uždegę žvakutes ant garsių vietos asmenybių kapų, apsilankę garsiojoje Jablonskynėje, sukame Kudirkos Naumiesčio link. Prie kelio mus pasitinka memorialas žuvusiems partizanams Galiniuose. 1947 m. gruodžio 27 d. čia žuvo 5 Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Vyčio kuopos partizanai – būrio vadas Vytas Svotelis-Naras, Jonas Cimbolaitis-Šarvas, Adomas Tumosa-Matrosas,Vytas Endziulaitis-Svajūnas ir Pranas Svogūnaitis-Klevas. Žuvusiųjų palaikai buvo apiplėšti, išniekinti, o vėliau užkasti prie NKVD būstinės Griškabūdyje. 2007 m. rugsėjo 8 dieną partizano Adomo Tumosos-Matroso giminaičių, gydytojų Tumosų šeimos iniciatyva, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui netoli Novos upelio, šis baltas paminklas su Gedimino stulpais ir žuvusiųjų pavardėmis. Paminklo autorius skulptorius Vidas Cikana ir jo sūnus Aidas. Vėl gi padėję gėlių ir uždegę atminimo žvakeles, žygio dalyviai keliauja Kudirkos Naumiesčio link. Pravažiuojama pro Tupikų kaimą, kur 1866 m. lapkričio 19 d. gimė būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, kunigas J. Staugaitis. Jis ir Marijampolės senelių ir našlaičių namų bei pirmojo vaikų darželio Lietuvoje kūrėjas, rūpinosi pradinių lietuviškų mokyklų steigimu, Marijampolėje atidarė mergaičių progimnaziją. Jis ir spaudos bendradarbis, politikas, labdaros organizacijų ir šalpos draugijų steigėjas, Lietuvos Tarybos narys, net jos pirmininkas. Jam pirmininkaujant, Seime buvo priimta Lietuvos Konstitucija, žemės reformos projektas. Mokėdamas 7 užsienio kalbas, sėkmingai darbavosi diplomatijos srityje. J. Staugaitis buvo paskirtas Popiežiaus rūmų prelatu, 1926 m. Telšių vyskupu ir Klaipėdos krašto prelatu. Jis parašė 17 knygų ir daugiau nei 350 straipsnių. Kaip argumentinį atsaką V. M .Putino romanui „Altorių šešėly” vyskupas parašė trijų tomų romaną „Tiesos keliu“, apysaką „Tarp jausmų ir pareigos“. J. Staugaitis buvo vienas veikliausių ir aktyviausių prieškario Lietuvos vyskupų patriotų, aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Plataus masto politikas ir diplomatas, vaisingai dirbęs Lietuvos labui. Kaip aukštas Bažnyčios hierarchas, daug nuveikęs žemaičių kraštui ir bažnyčiai. Visą savo gyvenimą paskyrė Lietuvai.

Mirdamas, ištarė paskutinius žodžius: „Dieve, neapleisk Lietuvos!…”

O pakeliui – pirmosios Lietuvos moters lakūnės A. Liorentaitės tėviškė. Ši pavardė daugeliui negirdėta ir nežinoma, nes ilgą laiką lakūnės ir parašiutininkės vardas nebuvo minimas. Sovietmečiu valdžia ją smerkė už pasitraukimą iš Lietuvos. O ji – pirmoji moteris lakūnė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Gimusi 1911 11 11 d. Žvirgždaičių kaime gausioje pasiturinčių ūkininkų šeimoje, baigė Vilkaviškio gimnaziją ir įsidarbino Kaune. Sykį, paskraidinta lėktuvu vyresniojo brolio Jono, kuris tarnavo karo lakūnu, Antanina susižavėjo aviacija ir nusprendė pati įvaldyti lėktuvą. 1935 m. ji buvo įtraukta ir į eskadrilę, tinkamą skraidyti karo sąlygomis. Ji taip pat pirmoji moteris parašiutininkė Lietuvoje. Liorentaitė skraidė iki 1939 m., vėliau dėl sovietų okupacijos jos šeimos likimas susiklostė tragiškai. Kurį laiką lakūnė gyveno karo pabėgėlių stovykloje, 1949 m. persikėlė į JAV, kur gyveno itin kuklų gyvenimą. Antanina Liorentaitė mirė 2003 m. vasario 4 d. Čikagoje (JAV). Palaidota Žvirgždaičių kapinėse.

Pasukę Pūstelninkų kaimo link dar aplankome rašytojo, pedagogo, vaikų literatūros klasiko Prano Mašioto tėviškę. Baigęs Maskvos universitetą, 1891–1915 m. mokytojavo Rygoje. Pirmojo pasaulinio karo metais vadovavo gimnazijai Voroneže. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919–1923 m. buvo Lietuvos švietimo ministro pavaduotojas. Nuo 1924 m. – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius. Mirė 1940 m. rugsėjo 14 d. Kaune. P. Mašioto sodybos vietoje Pūstelninkų kaime įkurtas rašytojo memorialas.

Pagaliau, toje vietoje, kur Širvinta įteka į poetų apdainuotąją Šešupę, įsikūrusi viena seniausių Sūduvos gyvenviečių – Kudirkos Naumiestis. Už Širvintos ir Šešupės driekiasi Mažosios Lietuvos žemės. Ten buvo išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmieji lietuviški laikraščiai, V. Kudirkos „Varpas”. Tamsiais ir darganotais vakarais ar naktimis, iš ten per Šešupę, Kudirkos Naumiestį, skynėsi kelią knygnešiai, gabendami uždraustą lietuvišką žodį. Miestelis išaugo iš XVI a. viduryje buvusio Duliebaičių kaimo. XIXa. antroje pusėje, spaudos draudimo laikotarpiu, vietovė tapo svarbiu knygų platinimo centru. Daugelis gyventojų tapo knygnešiais. Labiausiai pagarsėjo spaudos platintojai Antanas Baltrušaitis-Antanėlis ir Kostas Stiklius.

Senoji miestelio dalis išlaikė buvusį gatvių tinklą ir tūrinę erdvinę kompoziciją, rūpestingai tvarkoma XVIII a. statyta baroko stiliaus bažnyčia. Kudirkos Naumiesčio apylinkėse gimė ir augo lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis, kompozitorius Antanas Vanagaitis, rašytoja Petronėlė Orentaitė. Čia gyveno „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktoriai K. Grinius, J. Bagdonas.1990 m. atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje, Kudirkos Naumiestyje atgijo švietėjiška veikla. 1998m. pastatytas modernus dr. V.Kudirkos muziejus, kuriame naumiestiečių pastangomis surinkta vertinga istorinė medžiaga.

Aplankome svarbiausias miestelio vietas. Tai pirmiausia dr. Vinco Kudirkos paminklas ir muziejus. Lietuvos himno autorius, poetas dr. Vincas Kudirka Naumiestyje apsigyveno nuo 1897 m. Čia jis vertėsi gydytojo praktika, kūrė, redagavo „Varpą“. Šiame mieste jis praleido paskutinius savo gyvenimo metus, čia ir palaidotas. 1934 m. miestelio centre pastatytas skulptoriaus Vinco Grybo paminklas didžiajam varpininkui, o savivaldybės nutarimu miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. Dabar buvusio namo vietoje, kuriame gyveno, galima aplankyti V. Kudirkos muziejų, atidarytą 1998 m. Dalis muziejaus ekspozicijos yra skirta Naumiesčio ir jo apylinkių istorijai, iš krašto kilusiems šviesuoliams. Antroji ekspozicijos dalis skirta varpininkams ir iškiliausiam iš jų – Vincui Kudirkai. Tiltas per Šešupę taip pat pavadintas Kudirkos vardu.

Taip pat svarbi ir įdomi baroko stiliaus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, statyta 1783 m. pagal architekto vienuolio Valičiausko projektą. Per vėlesnius remontus bažnyčia įgavo ir klasicizmo stiliaus bruožų. Nuo 1644 m. iki 1805 m. čia veikė basųjų karmelitų vienuolynas, kuris kūrė katalikiškas parapijas, statė bažnyčias. Iš karmelitų laikų bažnyčioje išlikęs paveikslas, vaizduojantis soste sėdinčią Mariją su kūdikiu ir tiesiančią ranką škalpierius karmelitų vienuolyno steigėjams – Šv. Jonui ir Šv. Teresei. Joje kasmet vyksta Šv. Petro atlaidai, sutraukiantys daugybę maldininkų. Čia ir LDK Vytauto paminklas prie Širvintos upės tilto.

Nepamirštame ir Kudirkos Naumiestyje gyvenusio ir kūrusio unikalus liaudies skulptoriaus P. Sederevičiaus skulptūrų ansamblio, sukurto jo sodyboje. Sodybos kieme stovi jo nulipdytos primityviojo meno skulptūros. Pirmieji P. Sederevičiaus kūriniai buvo arkliai, po to atsirado Pr. Vaičaičio, Dariaus ir Girėno, J.Tumo-Vaižganto ir kitų žymių žmonių biustai. P. Sederevičiaus skulptūrų ansamblis – bene vienintelis Lietuvoje panašaus pobūdžio primityviojo liaudies meno pavyzdys.

A.Spranaičio privatus Širvintos miestelio muziejus, skirtas Širvintos miestelio (Karaliaučiaus srityje) gyventojų istorijai. Eksponuojami dokumentai, nuotraukos, daiktai, atspindintys lietuvių ir vokiečių ryšius, jų bendrą gyvenimą tam tikru istoriniu laikotarpiu. Tai buvo vienas gražiausių Mažosios Lietuvos miestų. Jį garsino liuteronų bažnyčia, savo grožiu nenusileidusi net ir išpuoštoms katalikų bažnyčioms bei savo stiliumi primenanti garsiąją Kiolno katedrą. Stovėjo dviaukščiai-triaukščiai raudonų plytų mūro gyvenamieji namai, didžiulis prekybos centras, driekėsi akmenimis grįstos gatvės. Tai buvo tipiškas mažosios Lietuvos miestas, palaikęs itin glaudžius ryšius su vos už kelių šimtų metrų – kitapus Šešupės ir Širvintos santakos esančiu Kudirkos Naumiesčiu. Nors Širvintos miesto gyventojai daugiausia buvo vokiečių kilmės, tačiau jau buvo pramokę lietuviškai, perėmę dalį lietuviškų papročių. Vieni pas kitus ėjo ieškodami darbo, apsipirkti ar mokytis. Širvinta buvo ir tenykštės liuteronų parapijos centras, per šį prieš šimtmetį ėjo ir knygnešių takai, kuriais iš Karaliaučiaus krašto į Lietuvą keliavo draudžiama spauda. Šiuo metu senųjų unikalios architektūros pastatų nebelikę. Šeimininkauja tik keliolika rusų kareivių. Pirmoji nedidelė įvairių daiktų, nuotraukų paroda buvo surengta 1996 metais. Ją surengti Spranaičius paskatino tuomet į šį kraštą pradėję važinėti iš Karaliaučiaus krašto kilę Vokietijos piliečiai. Po jos į Kudirkos Naumiestį dažniau pradėjo važinėti buvusių širvintiečių delegacijos ir pradėjo dovanoti įvairius daiktus, nuotraukas, dokumentus, pačių braižytus gimtųjų vietovių žemėlapius, užrašytus prisiminimus.

Kitas kelionės punktas – Sintautai, nedidelis, bet šviesus kaip saulėgrąžos žiedas Sintautų miestelis, prigludęs prie kelio Šakiai–Kudirkos Naumiestis. Sintautų vardas istoriniuose šaltiniuose minimas jau 1561m. Tada prie Šešupės ir Aukspirtos upelio keturi karališkosios malonės valdiniai Petras, Vilius, Jurgis ir Grigas Suntautavičiai (Suntauto vaikai) gavo 3 valakus žemės. Taip ši dar Veliuonos dvaro giriose esanti vietovė imta vadinti Suntautaičiais. Sintautų miestelyje ryškų kultūrinį pėdsaką paliko XIX a. viduryje klebonavęs švietėjas, rašytojas kun. A.Tatarė, kurį mena kuklus muziejėlis senojoje bažnyčioje ir koplytstulpis jos šventoriuje. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, miestelyje įsikūrė valsčiaus savivaldybė, žemės ūkio kooperatyvas, smulkaus kredito bankelis, parapijos salė, paštas, biblioteka, valcinis malūnas, aliejaus spaudykla, krautuvės. 1924 m. pastatyta ir šiandien veikianti pieninė. Antrojo pasaulinio karo metais, besitraukiant hitlerininkams, frontas ties Sintautais laikėsi dvi savaites, todėl miestelis smarkiai nukentėjo. Derlingos Sintautų krašto žemės, turtingi ūkininkai Lietuvai davė daug žymių žmonių: Nepriklausomybės Akto signatarus Saliamoną Banaitį ir Joną Vailokaitį, poetą Praną Vaičaitį ir Edmundą Steponaitį, muzikus Juozą Kamaitį, Kazimierą Viktorą Banaitį, kalbininką Juozą Pikčilingį, choreografą Juozą Lingį ir kitus. Daugelis jų mokėsi senojoje ir šiandien tebestovinčioje Sintautų mokykloje, o jų atminimas įamžintas vidurinės mokyklos literatūriniame muziejuje, amžino poilsio dauguma jų atgulė Sintautų kapinaitėse. Aplankę jas, padėję gėlių ir nusilenkę praeities patriotams, susitinkame su ne mažiau žymiu ir svarbiu dabarties Lietuvos puoselėtoju, Sintautų bažnyčios atstatytoju kunigu prelatu Antano Maskeliūnu. Jį sutinkame prie Senosios bažnytėlės (dabar kunigo ir rašytojo Antano Tatarės muziejėlis). Apžiūrėję jį patraukiame link vienos svarbiausių miestelio vietų – Sintautų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios.

Veliuonos valdytojas Albertas Radvila 1641 m. pastatė medinę koplyčią. Ją retkarčiais aptarnaudavo Naumiesčio karmelitai. Apie 1685 m. paskirtas nuolatinis kunigas, 1697 m. pradėtos rašyti metrikų knygos. 1703 m. minima maža bažnyčia, apipuvusiomis grindimis. 1788 m. ji sudegė, tais pačiais metais pastatyta nauja. Ją 1800 m. konsekravo Vygrių vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius; įkurta parapija. Sudargo klebonas Petras Jucevičius 1822 m. paskyrė bažnyčiai 15 000 auksinų. XIX a. pirmojoje pusėje veikė parapinė mokykla. Sintautuose 1855–1863 m. klebonavo švietėjas, rašytojas, vertėjas Antanas Tatarė (Totoraitis – 1805–1889). Jis sutvarkė parapijos trobesius, apie 1860 m. suremontavo bažnyčią, įrengė 3 altorius, pastatė varpinę, mokyklą, kleboniją, prieglaudą, įveisė didelį sodą su keliais šimtais šilkmedžių, nutapė paveikslų, nupirko varpą. A. Tatarė už 1863 m. sukilimo rėmimą ištremtas į Penzos guberniją. Amnestuotas be teisės grįžti į Lietuvą. Bažnyčia 1907 m. sudegė. Nesulaukus valdžios leidimo, pradėta statyti laikina. Policija mėgino uždaryti be leidimo statomą maldyklą, tačiau gyventojai pasipriešino. Laikinoje bažnyčioje 1908–1909 m. neleista laikyti pamaldų (laikytos kapų koplyčioje). 1907 m. įsikūręs „Žiburio“ draugijos skyrius įsteigė biblioteką-skaityklą. 1909 m. pradėtos degti plytos naujai mūrinei bažnyčiai. 1913 m. pašventintas jos kertinis akmuo. Statybą sutrukdė karas. Kunigo Stanaičio rūpesčiu 1918–1922 m. bažnyčia pastatyta (pirmos pamaldos laikytos 1922 m. gruodžio 8 d.). 1920 m. įsikūrė pavasarininkų kuopa. 1944 m. rugpjūčio 20 d. vokiečių artilerija bažnyčią padegė ir apgriovė. Po Antrojo pasaulinio karo Sintautų klebonas Jonas Damijonaitis (1901–1949) areštuotas ir kalintas, mirė Vilniaus kalėjime.

Laikina bažnyčia 1950 m. įrengta parapijos namuose. Administratorius kunigas Antanas Maskeliūnas po 1971 m. ją suremontavo, 1977 m. pristatė bokštą, įvedė šildymą. 1989 m. gautas leidimas atstatyti mūrinę bažnyčią. Ši dvibokštė Sintautų bažnyčia su gražiais vitražais ir atkurtu skulptoriaus Vinco Grybo altoriumi buvo atstatyta 1995 m. kunigo prelato Antano Maskeliūno rūpesčiu.

Po šio susitikimo, pažinties su bažnyčia ir jos patriotu Antanu Maskeliūnu, sukame senosios ir gerokai apgriuvusios medinės, didžiuosius krašto vyrus menančios, mokyklėlės link. Čia vyksta pirmieji Sintautų krašto dainiaus Prano Vaičaičio skaitymai Sintautuose, skirti kraštietės poetės V. Vilčinskienės gimtadieniui. Skaitymuose dalyvavo ir savo eiles skaitė kraštietės poetės Valerija Vilčnskienė, Vaiva Markevičiūtė, Anna Povilaitienė, Antanina Klimaitienė, Zita Nikolaitienė. Dainavo Sintautų kūltūros centro romansų ansamblis, vadovaujamas Jūratės Navickienės, poeto P.Vaičaičio eiles skaitė Sintautų kultūros centro darbuotojos L.Girdauskienė ir V.Čeplevičienė.

Žygį užbaigiame gėlių padėjimu, uždegta žvakute ir tylos minute prie Genocido aukų memorialo Šakių kapinėse.

Šiame zanavykų patriotų kelyje sutikome tikrai daug buvusių ir esamų Lietuvos šviesuolių, darbštuolių ir gynėjų, klojusių pamatus Tėvynės suklestėjimui. Tyloje susimąstom ir suvokiam, kad tik prisimindami juos ir pratęsdami nebaigtus Tėvynės kūrimo darbus, kiekvienas galim įprasminti ir savo kasdienę veiklą.

Cingų labdaros fondas ir Viešoji įstaiga „Sintautų akademija“ jau trečią kartą surengė žygį zanavykų patriotų takais. Kadangi žygis vyko birželio 13-ąją, jis buvo skirtas Gedulo ir Vilties dienai paminėti. Kartu šis renginys buvo ir viena iš „Sintautų akademijos“ bei Cingų labdaros fondo programos, skirtos Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui, dalių. Į žygį išsirengė ne tik Cingų labdaros fondo valdytojo kraštiečio Jono Endriukaičio pakviesti vilniečiai, bet ir bendradarbiavimą su „Sintautų akademija“ plėtojantis Kauno Panemunės bendruomenės centras, taip pat šakiečiai.Žygis, kaip ir kitais kartais, prasidėjo Vilniuje. Tarp šį ankstyvą rytmetį prie Operos ir baleto teatro susirinkusių ir nieko gero nežadančio oro nepabijojusių keliauninkų buvo ne tik visada tokiuose renginiuose aktyviai dalyvaujantis mūsų kraštietis kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas, bet ir Prano Vaičaičio brolio anūkė ir jo sodybos puoselėtoja Rūta Vaičaitytė, Mokslų akademijos bibliotekos direktoriaus pavaduotojas Povilas Saudargas, garsi aktorė Gražina Urbonaitė, kiti vilniškiai, kurių ne vienas į šį Lietuvos kampelį pasuko pirmą kartą.

Vadovaujami žygio organizatoriaus Jono Endriukaičio ir lydimi nenuilstančio visažinio, apie kiekvieną maršruto kilometrą valandų valandas pasakoti galinčio Albino Vaičiūno, keliautojai pirmiausia pasiekė Kauną, kur jų gretas papildė Žemosios Panemunės bendruomenininkai. Pirmasis sustojimas – net Jono Sapiegos XVI amžiaus laikus menančiame Zapyškyje. Albinas Vaičiūnas, žinoma, neapsiribojo vien šios nuostabaus grožio lietuviškos gotikos šedevro – Zapyškio švento Jono Krikštytojo bažnyčios istorija. Keliautojai daug išgirdo apie kiekvieną žymesnę apylinkių kertelę. O kur dar skulptoriaus S. Žirgulio paminklas poetui aušrininkui A. Višteliui-Višteliauskui, bent 3 apylinkių piliakalniai ir alkakalniai. Iš Zapyškio žygeiviai pasuko Lekėčių link, kur jų laukė buvęs partizanų ryšininkas, miškininkas, aktyvus bendruomenininkas lekėtiškis Zenonas Rakauskas, istorijos mokslų daktarė, ilgametė Lietuvos genocido centro darbuotoja ir „Tauro“ apygardos „Žalgirio“ rinktinės istorijos tyrinėtoja Giedrė Kilikevičienė bei vienas žygio organizatorių – „Sintautų akademijos“ projektų vadovas Vitas Girdauskas. Įdomią istoriją apie miestelio prie Liekės centre stovintį 1928 metais pastatytą skulptoriaus E. Achembako Lietuvos Nepriklausomybės paminklą vėl papasakojo Albinas Vaičiūnas, o savo krašto patriotas Zenonas Rakauskas prie paminklo „Žalgirio“ rinktinės žuvusiems partizanams priminė ne tik tuometines kovas, bet ir šio paminklo įrašuose nepaminėtus partizanus.

Nenumaldomai tiksintis žygio maršruto laikrodis ragino sukti prie partizanų slėptuvės Rūdšilio girioje. Ir vėl Zenono Rakausko prisiminimai ir pasakojimas apie 1951 m. gegužės 21 d. čia žuvusius narsuolius – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi apdovanotą Petrą Jurkšaitį-Beržą ir Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordino (po mirties) apdovanotą kavalierių Julijoną Būtėną-Stėvę. Pastovėję prie anų laikų kovas menančio, drėgme ir šalčiu alsuojančio partizanų bunkerio, pasigėrėję neseniai partizanų atminimą saugoti parimusiu angelu, žygio dalyviai pasuko į Valkų kalvas. O čia visų laukė kaip visuomet pareigingas ir ne pagal savo garbingą amžių žvalus vienintelis gyvas garsiojo Valkų mūšio dalyvis partizanas Edvardas Guoga-Glaudys. Jo sklandus, emocingas ir detalus pasakojimas visus tarsi nukėlė į tą 1945 m. gegužės 12-ąją, kai partizanų būrį stovykloje Valkų kalvose apsupo rusų kariuomenės daliniai. Žygio dalyviai tarsi išgirdo kulkosvaidžių kalenimą, puolančių rusų „ura“ ir mirštančių draugų dejones. Atrodo, visi buvo kartu, kai, išvedęs vyrus iš apsupties ir, kaip pats sako, jiems lyg šernams sulindus poilsio į miško kirtime buvusias šakų krūvas, atsisėdęs ant kelmo susimąstė – o ką gi daryti toliau? Juk jo rankose – 18 iš apsupimo išvestų draugų likimas. O jo paties netrukus laukė suėmimas, kalėjimas, lageriai ir tremtis. Bet 10 metų alinantis darbas aukso kasyklose ir vėliau nesiliovę persekiojimai nepalaužė tikro krašto patrioto. Net praėjus daugiau nei 60 metų nuo tų dienų, buvęs partizanas atsakingesnis ir guvesnis už daugelį šiandienos jaunuolių…

Pasisėmę jėgų iš garbaus partizanų patriarcho, visi pasuko į Kriūkus, kur tą dieną vyko rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus, klubo „Žodžio tėviškė“ ir Kriūkų seniūnijos organizuota tradicinė, jau 37-oji Kalbos diena. Tačiau pirmiausia A. Vaičiūnas pasiūlo sustoti prie, ko gero, vienintelio Lietuvoje pastatyto koplytstulpio Lietuvos daraktoriams (skulptorius Vidas Cikana). Ir kaip tokią dieną neprisiminti svarbiausių lietuvybės saugotojų_knygnečių ir daraktorių, kurie zanavykų krašte rusų žandarų siaubui dygo lyg grybai po lietaus.

Iškilmingu Kalbos dienos vėliavos pagerbimu prasidėjęs renginys neprailgo. O ar galėjo prailgti klausantis įdomaus ir turiningo Šiaulių universiteto profesorės Giedrės Čepaitienės žodžio, domintis Lietuvių kalbos instituto mokslinių darbuotojų V.Sakalauskienės ir R. Bacevičiūtės pristatoma kriūkiškių tarme ar leksikos vingrybėmis? O kur dar kaip visada mokanti sudominti gimtojo žodžio bičiulių draugijos „Aidija“ narė sintautiškė mokytoja Marija Puodžiukaitienė, emocingas, šmaikštus, polemiškas kalbininkas ir politikas Arvydas Vidžiūnas! Ir, žinoma, etnonimo „zanavykai“ kritikas, daugelio žymių Kriūkų krašto asmenybių žinovas Albinas Vaičiūnas.

Atsikvėpę ir užkandę po šių kalbos atlaidų, keliauninkai, lydimi mokytojos Danutės Valuckienės, užsuko į Kriūkų mokyklos muziejų. Čia jų laukė ne tik Svetošino, bet ir Ilguvos dvarų, Mlynarskių ir Grincevičių giminių istorija. Vėliau visi pasuko į Ilguvą. A. Vaičiūnas pirmiausia pakviečia aplankyti čia palaidoto Lietuvos Valstybės Tarybos nario ir jos pirmininko, Seimo nario, Kauno meno mokyklos, M. K. Čiurlionio galerijos, Lietuvai pagražinti draugijos, Vilniui vaduoti sąjungos steigėjo, advokato, Lietuvos šaulių sąjungos pirmininko, ilgamečio teisingumo ministro, Lietuvos valstybės Konstitucijos kūrėjo Stasio Šilingo kapo. Taip pat žygeiviai nepamiršta stabtelėti ir prie tautos atgimimo žadintojo P. Kriaučiūno kapo bei apžiūrėti kiekvienam kultūros bičiuliui brangaus Ilguvos dvaro.

Po to kelias veda Sintautų link, pirmiausia – į Prano Vaičaičio tėviškę. Čia įrengtame muziejuje visų laukia muziejaus prižiūrėtoja Salomėja Vaičaitienė. Šioje sodyboje yra gimęs ir Amžinybėn išėjęs jos vyras Juozas Vaičaitis, poeto brolio sūnus, beje, grįžęs iš Gulago. Pati Salomėja mokytojavo mergautine pavarde ir su sūneliu Rimantu slapstėsi nuo ištrėmimo, keisdama gyvenamąją vietą, ir tik dėka gerų žmonių išvengė tremties. O svečius ji pasitiko ne tik pasakojimu apie poetą, jo sodintą ąžuolaitį ir čia gimusias eiles, bet ir pačios keptais gardžiais blynais su uogiene. Pastiprinę dvasią ir kūną, apgaubti čia tvyrančios gerumo ir nuoširdumo auros, kelionės dalyviai aplankė poeto kapo Sintautų kapinėse. J. Endriukaitis ir kiti keliautojai skaitė poeto eiles, kalbėjo apie jo aukštų idealų siekį ir kasdienę užuojautą. Lyg pratęsdami kalbos atlaidus, jie stabtelėjo ir prie žymaus sintautiškio kalbininko profesoriaus Juozo Pikčilingio kapo, aplankė garsios Vailokaičių giminės senolių kapus. Po to keliauninkai apsistojo prie senosios XIX a. vidurio Sintautų mokyklos – daugelio garsiųjų sintautiškių, tarp jų ir kelionės vadovo Jono Endriukaičio, pirmosios mokslo šventovės. Čia vyko antrą kartą surengti Prano Vaičaičio skaitymai, šiemet skirti Gedulo ir Vilties dienos bei Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui. Skaitymus pradėjo Sintautų pagrindinės mokyklos mokinių, vadovaujamų mokytojos Irenos Strokienės, sukurta kompozicija „Vilties paukščiai“. Renginio organizatorė, Kultūros centro direktorė Laima Girdauskienė pristatė renginio dalyvius ir svečius, kurių Sintautuose susirinko būrelis. Skaitymuose dalyvavo net 6 mūsų rajono poetai: sintautiškė Antanina Klimaitienė, Rita Mockeliūnienė iš Naudžių, Albinas Murauskas iš Gelgaudiškio, Anna Povilaitienė iš Kudirkos Naumiesčio, Laima Rimienė iš Plokščių bei šakiškis Gintautas Žulys. Dalyvavo ir svečių. Savo eiles skaitė Jonas Girdzijauskas iš Jurbarko ir žinomo dailininko Vytauto Pranckūno žmona poetė Marija Pranckūnienė iš Kauno. Skaitymuose dalyvavo ir Sintautų tremtiniai. Dvasingai skambėjo Cingų labdaros fondo vadovo Jono Endriukaičio pakviestos aktorės Gražinos Urbonaitės skaitomos P. Vaičaičio, Justino Marcinkevičiaus ir kitų lietuvių poetų eilės. Kiekvienas taręs žodį, prie senosios P. Vaičaitį menančios mokyklos parimusio simbolinio medžio šakose priglaudė juodą ar baltą gedulo, vilties paukštę. Pagrindiniai P. Vaičaičio skaitymų-2009 rengėjai – Sintautų kultūros centras ir Sintautų pagrindinė mokykla, jiems talkino Viešoji įstaiga „Sintautų akademija“ bei Cingų labdaros fondas.

Po baigiamųjų Jono Endriukaičio gedului ir vilčiai skirtų žodžių, dar pabendravę, pasivaišinę bendromis vaišėmis, paragavę vietos šeimininkių obuolių sūrio ir midaus, ištarę vieni kitiems daug gražių žodžių, vėlų šeštadienio vakarą žygio dalyviai pasuko namų link. Pasuko išsiveždami tvirtą tikėjimą ir viltį, jog šiandieninis zanavykų kraštas, mokantis prisiminti protėvių žygius, sugeba ne tik gedėti skaudžių praeities dienų, bet ir puoselėja šviesios ir klestinčios Lietuvos viltį. Ir nors dažnas dabartiniais saviplakos ir savo krašto niekinimo laikais net gėdijasi ištarti žodį „patriotas“ ar pasivadinti tokiu žodžiu, po kasdienių rūpesčių pelenais ne vieno jų širdyje rusena tikrojo ir neparadinio patriotizmo žarijos.

2008 m. spalio 20-21 d. Balstogėje, Lenkijoje įvyko 2-asis Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo per sieną programos Jungtinio stebėsenos ir valdymo komiteto posėdis. Iš pirmųjų 47-ių pateiktų paraiškų posėdžio metu patvirtinti pirmieji 8 projektai, kuriuos iš dalies finansuoja Europos regioninės plėtros fondas (numatyta finansavimo suma – 9,6 mln. eurų). Tarp šių projektų buvo ir Šakių rajono savivaldybės, Labdaros ir paramos fondo Šešupės euroregiono Šakių biuro bei Lenkijos Goldapo kultūros centro projektas “Sintautai – Goldap 1“. Šių metų kovo pabaigoje Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo per sieną programą atstovaujanti Vidaus reikalų ministerija ir Šakių rajono savivaldybė jau pasirašė šio projekto įgyvendinimo sutartį.Projektas “Sintautai – Goldap 1“ atsirado iš jau dešimtmečius besitęsiančių Lenkijos Goldapo savivaldybės ir Šakių rajono savivaldybės bendradarbiavimo. Dažniausia tai-kultūriniai kontaktai, kultūros darbuotojų vizitai ar bendra kultūrinė veikla – menininkų plenerai, koncertai, parodos ir kt.

Dalis tų veiklų vyko ir Sintautuose – fotografų bei muzikantų plenerai įgyvendinant projektą “Šešupės tiltai“, Lenkijos skulptorių ir tapytojų dalyvavimas tradicinėse menininkų vasaros stovyklose Sintautuose, parodos, susitikimai. Visa ši veikla ir peraugo į abiejų šalių partnerių norą kartu spręsti ir iškylančias problemas. Svarbiausia jų – kultūrinių rekreacinių teritorijų, skirtų ne tik menininkų darbui, bet ir sukurtų darbų eksponavimui, vasaros koncertams ar kitokiai bendrai veiklai nebuvimas. Taigi, projektas papildo bei pratęsia anksčiau rengtus tarptautinio bendradarbiavimo, turizmo ir kultūrinio turizmo projektus, sudarydamas galimybes tolesnei šios sferos plėtrai.

Galutinis projekto tikslas – įrengti dvi viešos paskirties kultūrines-rekreacines teritorijas (parkus) Sintautuose ir Lenkijos Goldapo savivaldybės Grabovo miestelyje, skirtas pasienio regiono kultūriniams renginiams, menininkų plenerams organizuoti ir šeimyniniam bei turistų poilsiui. Sintautuose numatoma iki 1,4 ha ploto rekreacinės zonos miestelio centre sutvarkymas, parengiant ir įgyvendinant kraštotvarkinį rekreacinės teritorijos projektą, įrengiant pasivaikščiojimo takus, sukuriant ir pastatant lauko baldus, medžio bei akmens skultptūras, dekoratyvinius akcentus ir kt. Parkuose numatoma įrengti scenas ir vietas žiūrovams, žaliasias ir poilsio zonas. Įgyvendinant projektą bus ne tik sutvarkytas miestelio centras, suformuota kultūrinė poilsinė erdvė, tačiau numatomas pačių menininkų bendradarbiavimas ir kūryba šiuose miesteliuose nne tik projektų įgyvendinimo metu, bet ir jiems pasibaigus. Kultūrinė – rekreacinė teritorija kuriama tiek vietos gyventojų, tiek čia apsilankančių svečių, turistų, tiek menininkų poreikiams. Analogiška veikla numatoma ir Lenkijos Goldapo savivaldybės Grabovo miestelyje.

Projektas “Sintautai – Goldap 1“ yra 1- asis viso projekto etapas, susidedantis iš šių pagrindinių veiklų: žemės sklypų suformavimo ir teisinės registracijos, galimybių studijų, investicinių projektų, kuriose bus įvertinamos galimi parkų įrengimo variantai ir pasiūlyti geriausi sprendimai, bei techninių projektų parengimo. Įgyvendindami šią veiklą patneriai aptars abiejų šalių projektuotojų techninius ir dizaino sprendimus, pasidalins idėjomis. Numatomas viešas techninės dokumentacijos (projekto) pristatymas vietos bendruomenei ir aptarimas, informacijos sklaida spaudoje ir internete.

Baigus projektą “Sintautai – Goldap 1“ (numatoma 2010 metų vasarą), bus parengtas projektas “Sintautai – Goldap 2“ skirtas 1 projekto metu parengtų dokumentų įgyvendinimui, rekreacinių teritorijų įrengimui ir bendrai kūrybinei meninei veiklai Sintautuose ir Goldape.

Projektą įgyvendina trys partneriai – Šakių rajono savivaldybės administracija, Goldapo kultūros centras ir Šešupės Euroregiono Šakių biuras. Bendra 1 ir 2 projekto etapų numatoma vertė – ne mažiau 1 mln. litų.

Programa13.00 Dalyvių ir svečių registracija.

13.30 Menininkų plenero „SINTAUTAI 450“ darbų parodos atidarymas

14.00 Sintautų kultūrinio rekreacinio parko atidarymas.

14.30 Tradicinės muzikos kapela „NALŠIA“

16.30 Projekto „SINTAUTAI-GOLDAP 2“ muzikos plenero dalyvių koncertas

22.30 Grojantys Sintautų fontanai.