Istorija

Sintautai

Sintautai yra įsikūrę 8 kilometrai į pietvakarius nuo Šakių. Šioje vietoje susilieja trys upeliai ir toliau teka viena vaga jau Pentos vardu. Penta – upės Novos intakas. 1919–1950 m. Sintautai – valsčiaus centras. Sintautų kaimas įsikūrė XVI a. viduryje, Sūduvos kolonizacijos metu. Remiantis Jurbarko ir Naujosios Valios inventoriumi (1561 m.), buvo „išmatuota jų žemių prie Šešupės ir Aukspirtos (Akspirtos) upelio lauko, pievų ir krūmokšnių blogos žemės trys valakai, priėmė karališkosios malonės valdiniai Petras, Vilius, Jurgis ir Grigas Suntautavičiai, tai yra Suntauto vaikai“, taip apie Sintautų kaimą, įkurtą Veliuonos girioje prie Pentos upelio, priklausančio Veliuonos dvarui, pirmą kartą prabilo istoriniai šaltiniai.

Šitų Suntautų vaikai ir vaikaičiai pasistūmėjo tolyn į rytus, į Veliuonos girią ir įkūrė kaimą, gavusį vardą iš jų pavardės, tik tas kaimas iš seno vadinosi Sintautais, o ne Suntautais.

1641 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kancleris Albertas Radvila pastatė medinę bažnytėlę, kurioje pamaldas aukodavo atvykstantys dvasininkai. Nuolat Sintautuose kunigas apsigyveno nuo 1685 metų.

Sintautai garsėjo savo turgumis nuo to laiko, kai 1735 metų gruodžio 10 dieną A. Chodkevičius išrūpino prekymečių privilegiją. 1780 metų birželio 1 dieną J. Poniatovskis padėjo gauti trečiadienio turgaus privilegiją, kurioje rašoma, kad „prekyba kelia miestų ir miestelių gerovę“. Augant kaimynų Šakių ir Naumiesčio ekonomikai, prekyba Sintautuose sumenko.

XVIII a. antroje pusėje miestelio bažnyčią lankė aplinkinių 40 kaimų gyventojai. 1788 metais bažnyčia sudegė. Bet tais pačiais metais buvo pastatyti nauji maldos namai. Užnemunei atitekus Prūsijai, Sintautai buvo priskirti Vygrių diecezijai ir gavo parapijos teises.

1855–1863 metais Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje klebonavo švietėjas, rašytojas, vertėjas Antanas Tatarė (Totoraitis). Jis suremontavo bažnyčią, įrengė tris naujus altorius, pastatė varpinę, kleboniją, prieglaudą ir pan. Tatarė įveisė didelį sodą su keliais šimtais šilkmedžių, ketino apylinkėje išplėsti šilko gamybą.

Sintautuose nuo XIX a. pradžios veikė mokykla, kurioje mokinosi 85 vaikai. Kunigas įsteigė dar vieną mokyklą. Daug mokinių tęsė mokslus Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje. 1863 metų lapkričio 2 dieną carinis teismas apkaltino A. Tatarę 1863 metų sukilėlių palaikymu, jų aprūpinimu maistu ir ištrėmė policijos priežiūrai į Penzos gyberniją. Po sukilimo pralaimėjimo abi Sintautų mokyklos buvo surusintos.

1907 metais Sintautų bažnyčia sudegė, parapijiečiai 1909 metais pastatė laikiną šventovę. Vadovaujami klebono V. Paulionio, vėliau kunigo J. Stanaičio sintautiečiai įrengė plytinę, pradėjo ruošti plytas naujos mūrinės bažnyčios statybai. 1913 metų birželio 15 dieną buvo pašventintas pirmasis kertinis bažnyčios akmuo, bet prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas statybas nutraukė. Bažnyčia buvo baigta tik po karo. Didysis altorius pagal skulptoriaus V. Grybo projektą buvo įruoštas brolių Vailokaičių lėšomis.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, miestelyje įsikūrė valsčiaus savivaldybė, žemės ūkio kooperatyvas, smulkaus kredito bankelis, parapijos salė, paštas, biblioteka, valcinis malūnas, aliejaus spaudykla, krautuvės ir t.t. 1924 metais pastatyta pieninė, kuri veikia ir šiandien. Tuomet ji per metus priimdavo 5 milijonus litrų pieno, turėjo 12 priėmimo punktų.

Okupacijos metais Sintautai stipriai nukentėjo. Antrojo pasaulinio karo metais, besitraukiant hitlerininkams, frontas ties Sintautais laikėsi dvi savaites. 1944 metų rugpjūčio 13 dieną vokiečių artilerija padegė bažnyčią. Karo metu nukentėjo nemaža ūkininkų sodybų. Pokario metais buvo ištremta Sibiran daug gyventojų. Apylinkėse iki 1950 metų aktyviai reiškėsi rezistencinis pasipriešinimas.

Sintautai garsėja kilusiais iš miestelio ir jo apylinkių žymiais visoje Lietuvoje žmonėmis. Miestelio kapinėse ilsisi žymūs poetai, muzikai, kunigai, kalbininkai, Vasario 16-osios signatarai.

Muzikinis fontanas

Muzikinis fontanas veikia kiekvieną šeštadienį nuo 21,30 val. iki 22,30 val.