Justinas Bonaventūra Pranaitis
(1861 07 27 – 1917 01 28)

Gimė Zanavykijoje, Griškabūdžio parapijoje, Panenupių kaime, pasiturinčių ūkininkų Eliziejaus ir Marijonos Pranaičių šeimoje. Pradžios mokslus išėjo Lukšiuose ir Griškabūdyje. Baigęs keturias Marijampolės gimnazijos klases, 1878 įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1883 išvyko tęsti teologijos studijų į Peterburgo akademiją. 1886 Griškabūdyje Seinų vyskupo padėjėjo Juozo Oleko įšventintas kunigu. 1887 baigė studijas teologijos magistro laipsniu.
Akademijos hebraistikos profesorius Danielius Chwolsonas pripažino J. Pranaitį geriausiu savo studentu. Vos baigęs studijas, jis iš savo mokytojo perėmė vadovavimą Hebrajų kalbos katedrai. Be hebrajų kalbos dėstė liturgiją ir bažnytinį giedojimą. Nuo 1890 J. Pranaitis – Akademijos dvasios vadovas, nuo 1891 – vicerektorius. Jo butas Peterburge tapo zanavykų susibūrimo vieta, čia buvo aptariami kovos su rusifikacija planai. J. Pranaitis vienas pirmųjų Peterburge pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus. Rusų valdžia nubaudė jį už patriotinę veiklą ir 1895 ištrėmė į Tverę, tik po dviejų metų jis galėjo grįžti į Akademiją. 1904 Peterburge J. Pranaitis išleido „Atsišaukimą“, raginantį aukoti pinigus Taškento bažnyčios statybai – tai pirmasis cenzūros leistas lietuviškas leidinys po spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. Bendradarbiavo „Lietuvių laikraštyje“, „Šaltinyje“, „Vienybėje“, „Viltyje“.
1897 vyskupo S. M. Kozlovskio siunčiamas J. Pranaitis vyko tirti Turkestano (dab. Vidurinės Azijos) katalikų padėties, o 1898 aplankė Nižnij Novgorodo sritį ir dalį Sibiro. 1900 jis paliko Peterburgą ir išvyko dirbti sielovados darbą į Taškentą, kur tuomet gyveno daug įvairių tautybių katalikų. Didžiulėje 5 mln. kv. km Turkestano teritorijoje teko aptarnauti apie 18000 tikinčiųjų. Pastoraciniam darbui kunigas įsirengė specialų geležinkelio vagoną-koplyčią. Sumaniai įveikdamas carinių biurokratų priešinimąsi, J. Pranaitis sugebėjo pastatyti bažnyčias Taškente, Samarkande, Ašchabade, Mazgelane, įrengė daug koplyčių. 1906 kunigas įsteigė „Romos katalikų labdaros draugiją“, taip pat dramos draugiją, kelias bibliotekas. 1909 per Sibirą lydėdamas parapijas vizituojantį vysk. J. Ciepliaką, kunigas pabuvojo ir Mandžūrijoje bei Japonijoje. Istorikas Piotras Litvinovas, išsamiai aprašęs jo misijas, taip apibūdina kunigo veiklą: „Turkestano krašto katalikų bažnyčios kuratorius J. Pranaitis buvo neeilinė asmenybė ir ryškiai išsiskyrė visuomeninio politinio bei religinio gyvenimo padangėje. Nors ir atsidėjęs tikėjimo dogmoms, jis nebuvo religinis fanatikas. Lengvai bendravo su pačių įvairiausių konfesijų atstovais; užtat buvo jų gerbiamas ir turėjo pelnęs autoritetą“[1].
1917 sausio 28 d. Peterburge kun. J. Pranaitis netikėtai mirė – manoma, kad jis buvo nunuodytas. Palaikai nugabenti į Taškentą ir iškilmingai palaidoti prie jo statytos bažnyčios. 1923 metais jo kapas išniekintas, palaikai sunaikinti. Esama nuomonių, kad tai kerštas už jo veikalą apie Talmudą. Vyskupas P. Būčys MIC apie savo kraštietį parašė 2118 psl. monografiją, kurios publikuota tik nedidelė dalis.

(Pagal: Bernardas Aleknavičius, Zanavykas, drebinęs pasaulį // XXI amžius, 1997 07 25, Nr. 58, p. 11.)
[1] Lietuvos istorijos metraštis 1991, V., 1993, p. 85.

Veidas / 2007.05.10 - Nr. 19 »

Lietuvių pėdsakai Vidurinėje Azijoje
Eugenija Grižibauskienė

Ypatingas jausmas apima, kai nuo Lietuvos nutolus apie 6 tūkst. km sutinki žmonių, kurie kalba tavo gimtąja kalba ir nuoširdžiai domisi, kaip mes ten gyvename, ar dar nuoširdžiau dūsauja, kaip toji Lietuva toli, o jiems taip norėtųsi kuo dažniau (arba nors kartą) ją aplankyti. Tokių žmonių tiek Kazachstane, tiek kituose Vidurinės Azijos valstybėse ne dešimtimis, o šimtais, o kai kur ir tūkstančiais galima skaičiuoti. Vienų likimas tremties ženklais nužymėtas, kitų – sovietinių laikų didžiosiomis statybomis ar plėšiniais. O štai metalas, vaistai, mediena, automobiliai tapo daugelio šiandienių verslininkų savanoriškos tremties priežastimi. Tačiau šįsyk kalba ne apie juos, o apie tuos, kurių likimai ir veikla jau tapo istorija.
Karščiu alsuojanti ir svetinga Dušanbė sunkiai paleidžia iš miesto gatves užtvinkdžiusių spūsčių. Bet beveik niekam iš Užsienio reikalų ministrą Petrą Vaitiekūną lydinčių asmenų nekyla abejonių, vykti ar ne kartu į šalies pakraštį, į Afganistano pasienį. Į vietas, kur iš Lietuvos buvo atvežtas tremtinių ešelonas – apie tūkstantį žmonių. Aplankyti vietas, kuriose priverstinį prieglobstį rado mūsų tautiečiai.

Kryžiaus nebeliko

Riedame vingiuotais, pavasarine žaluma pasidabinusius kalnais, pro pakelės kišlakus, keistas, atvirais šonais palapines pasistačiusius poilsiautojus, lenkiame laidotuvininkus, savo artimąjį į kalno kapinaites vežančius sovietiniu "zilu". Viena kita moderni degalinė apskurusių miestelių fone, ant asiliukų ar žirgų jojantys vietiniai, po kalnus kaip kokios alpinistės neįtikėtiną aukštį pasiekusios kaulėtos karvės, nacionaliniu apdaru pasidabinusios moterys, saulėkaitoje lipdančios mėšlo paplotėlius – būsimą žiemos kurą. Ir kiekviename didesniame kaimelyje – po ryškiaspalvį pakelės turgų, kuriame akį traukia spalvingi kilimai ir vaisių rietuvės. Toli toli matyti snieguotos kalnų viršukalnės, o pakelėse raudonuoja aguonų plantacijos. Tik artėjant prie Kurgan Tiubė kalnai vis labiau praranda žalumą, o saulė darosi vis kaitresnė.
Miesto pariby kolona sustabdoma. Kaip tik prie naujai nudažytos kapines, kur ir driekiasi mūsų maršrutas, lyg ir nėra ko važiuoti, kapai yra, tik lietuvių statyto kryžiaus nelikę. Ir niekas nežino, kur jis dingęs. Versijos dvi: arba nuo šio regiono prasidėjęs pilietinis karas jį sunaikino, arba vietiniai, kurie bet kokį medinį daiktą sudegina, medį nupjauna, taigi ir tas mums brangus kryžius galėjo būti paaukotas ant kažkurio gyventojo aukuro.
Kad ir kaip ten būtų, mūsų kolona dulkėtu keliu suka į kapinaites. Metalinės tvorelės, metaliniai stačiatikių kryžiai. Tik vienur kitur katalikiškas kryželis ir vokiška pavardė. Viena kita pušelė, gėlių krūmelis. O kryžiaus, kuris į šiuos kraštus nublokštiems lietuviams buvo pastatytas dar 1991 m., išties nebėra.
„Vienas pirmųjų tavo darbų bus čia atstatyti šį kryžių“, – užsienio reikalų ministras P.Vaitiekūnas tarstelėjo šalimais stovinčiam būsimam Kazachstano ambasadoriui Romualdui Kozirovičiui. Ne ant kryžiaus, o ant atsitiktinės pušelės liko pleventi jo užrištas simbolinis iš Lietuvos atvežtas kaspinas...

Kas tie žmonės, papuolę į Tadžikistano žemę

Informacija apie netoli Afganistano sienos atsidūrusius tremtinius itin skurdi. Žinoma tik tiek, kad dar griaudėjant Antrojo pasaulinio karo pabūklų salvėms 1945 m. Kaune buvo pradėtas formuoti tremtinių traukinys, kuris pirmomis gegužės dienomis pajudėjo ne į Sibirą, o į karštą Tadžikistano žemę. Į svilinantį kraštą pateko bemaž tūkstantis lietuvių, dauguma jų – Lietuvos vokiečiai. Iš Lietuvos buvo tremiami ne grynakraujai vokiečiai, o tuometės Lietuvos piliečiai, kurių pavardė ar vardas buvo vokiškas, jie priklausė liuteronų tikėjimui ir kurių giminės gyveno Vokietijoje. Taip į tremiamų šeimų sąrašus pateko ir žmonių, kurie net nebuvo vokiečių tautybės, tik glaudžiai susiję su vokiečių šeimomis (žmonos, vyrai, augintiniai) arba vokiečių kalbos mokytojai.
1945 m. gegužės 3-iosios rytą. ešelonas pajudėjo į Stalinabadą (dabartinė Dušanbė), Tadžikistano sostinę. Po kelių savaičių sunkios kelionės traukinys pasiekė Tadžikistano Kurgan Tiubės sritį. Vėliau dalis tremtinių – apie 50 šeimų sunkvežimiais buvo nuvežti į Vachšo upės slėnį Afganistano pasienyje ir apgyvendinti Ujaly gyvenvietėje, belangėse lūšnose, pastatytose iš šiaudų. Vietiniai jas vadino "kibitkomis".
Tremtiniai buvo išskirstyti po kolūkius prie darbų medvilnės laukuose. Dirbti juose, kai kepina saulė, o karštis net 50 laipsnių, buvo labai sunku. Lietuvius karščiai, ligos guldė vieną po kito. Maliarija, įvairios skrandžio ligos, badas buvo daugelio ligų priežastis. Maisto davinys buvo keturi kilogramai miežių grūdų per mėnesį. Kad nemirtų iš bado, vaikai kalnuose gaudydavo vėžlius, kurie buvo lyg koks delikatesas. Vandens taip pat trūko, jis ožkų kailių maišuose buvo vežamas iš kalnuose esančios upės. Iš penkiasdešimties šeimų po dvejų metų gyvi liko tik devyni žmonės.
Tų vietų, kuriose buvo laidojami tremtiniai, net kapais negalima pavadinti, ant kapų jokių kryžių ir paminklų nebuvo statoma, kapinės nebuvo aptvertos. Mirusieji buvo laidojami be karsto, nes nebuvo galima rasti medžių karsteliams pasigaminti. Kartais nebuvo ir jokio skuduro kūnui suvynioti. Žemė buvo labai kieta, todėl gilios duobės iškasti buvo tiesiog neįmanoma. Kūną palaidojus žemės paviršiuje, naktimis juos išsikasdavo šakalai ir suėsdavo.
Daugiausiai tremtinių Tadžikistane mirė pirmąją 1945-1946 m. žiemą. Tuomet išmirė beveik visi į šią žemę atvežti vaikai.
Tadžikistano tremtinių likimu ilgokai kažkodėl nesidomėjo nei žurnalistai, nei istorikai, tiriantys Lietuvos tremtinių gyvenimą, nors apie Sibiro tremtinius daug rašė šalies spauda, buvo spausdinamos knygos, rengiamos ekspedicijos į jų tremties vietas.
Tik 1991 m. buvusio tremtinio Vilniaus aukštesniosios statybos mokyklos dėstytojo Vytauto Tarasovo iniciatyva tokia ekspedicija buvo organizuota į Tadžikistaną. Ekspedicijos dalyviai aplankė visas Tadžikistano vietas, kuriose gyveno ir dirbo tremtiniai iš Lietuvos – Kurgan Tiubė, Vachšo slėnį, Ujaly gyvenvietę. Kurgan Tiubės kapinėse ir buvo pastatytas minėtas kryžius, ant kurio lietuvių ir tadžikų kalbomis užrašyta: "Lietuvos tremtiniams, nekaltai kentėjusiems ir žuvusiems Tadžikijoje 1945-1946 metais". Kryžiaus autorius – tautodailininkas Donatas Gediminskas. Kryžių pašventino vietos kunigas Jeronimas Mesneris, vokietis iš Pavolgio.

Taškento katedra statyta lietuvio

"Mūsų miesto pasididžiavimas", – iš oro uosto skriejant į viešbutį į kairėje stūkstančią didingą katedrą rodo mūsų palydovas. Ir priduria, kad Taškente katalikai turi tik vieną bažnyčią. Tada dar nežinojome, kad su Lietuva Švenčiausiojo Jėzaus Širdies bažnyčia turi tiesioginį ryšį. Tik verslininkui bei Lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojui Matui Ališauskui su tokiu užsidegimu ir pasididžiavimu papasakojus jos atsiradimo istoriją abejonių neliko, kad Lietuva gali pagrįstai didžiuotis Taškento centre palikusi savąjį pėdsaką.
Viskas prasidėjo 1899 m., kai į Taškentą atkeliavo lietuvis, Peterburgo dvasinės akademijos rektorius Justinas Bonaventūra Pranaitis.
Tėvas Justinas gimė Zanavykijoje, Griškabūdžio parapijoje, Panenupių kaime, pasiturinčių ūkininkų Eliziejaus ir Marijonos Pranaičių šeimoje. Baigęs keturias Marijampolės gimnazijos klases, 1878-aisiais įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1883 m. išvyko tęsti teologijos studijų į Peterburgo akademiją.
Akademijos hebraistikos profesorius Danielius Chwolsonas pripažino J.Pranaitį geriausiu savo studentu. Vos galėjo grįžti į akademiją.
1904 m. Peterburge J.Pranaitis išleido "Atsišaukimą", raginantį aukoti pinigus Taškento bažnyčiai statyti – tai buvo pirmas cenzūros leistas lietuviškas leidinys po spaudos draudimo panaikinimo.

Katedra atsigavo

1897 m. J.Pranaitis išsiunčiams tirti Turkestano (dab. Vidurinės Azijos) katalikų padėties, o jau 1900 m. jis paliko Peterburgą ir išvyko dirbti sielovados darbą į Taškentą, kuriame tuo metu gyveno daug įvairių tautybių katalikų. Didžiulėje Turkestano teritorijoje jam teko aptarnauti apie 18 tūkst. tikinčiųjų. Įveikęs carinių biurokratų priešinimąsi J.Pranaitis sugebėjo pastatyti bažnyčias Taškente, Samarkande, Ašchabade, Mazgelane, įrengė daug koplyčių.
1906 m. kunigas įsteigė Romos katalikų labdaros draugiją, taip pat dramos draugiją, kelias bibliotekas. 1915 m. tėvas Justinas čia įrengė prieglaudą karo pabėgėliams iš Lietuvos. Joje prieglobstį rado 63 lietuviai.
Istorikas Piotras Litvinovas, išsamiai aprašęs J.Pranaičio misijas, taip apibūdina kunigo veiklą: "Turkestano krašto katalikų bažnyčios kuratorius J.Pranaitis buvo neeilinė asmenybė ir ryškiai išsiskyrė visuomeninio politinio bei religinio gyvenimo padangėje. Lengvai bendravo su pačių įvairiausių konfesijų atstovais; užtat buvo jų gerbiamas ir turėjo pelnęs autoritetą."
1917 m. sausio 28 d. Peterburge kunigas J.Pranaitis netikėtai mirė – manoma, kad jis buvo nunuodytas. Palaikai nuvežti į Taškentą ir iškilmingai palaidoti prie jo statytos bažnyčios, tačiau po kurio laiko jo kapas buvo išniekintas. Vieni istorikai teigia, jog palaikai buvo sunaikinti, kiti – kad perkelti į jo statytą bažnyčią. Esama nuomonių, jog tai kerštas už jo veikalą apie Talmudą.
Sovietiniais laikais šioje lietuvio statytoje bažnyčioje buvo akušerijos mokyklos bendrabutis, vėliau – Uzbekijos medicinos technikos sandėlys. Per tą laiką bažnyčia buvo stipriai nuniokiota.
Tik 1976 m. Uzbekijos valdžia susigriebė, kad toks apleistas statinys negali gadinti miesto centro vaizdo, ir buvo nutarta ją restauruoti, tačiau realiai darbai pajudėjo tik 1992 m.
Šiandien naujai atgimusioje, moderniu altoriumi, naujais vargonais ir bažnytiniais meno kūriniais išdabintoje marmuro ir granito katedroje šeimininkauja lenkų kunigai. Tačiau joje vykstančiose pamaldose bei klasikinės muzikos koncertuose mielai lankosi ir Taškento lietuviai.

© VšĮ „Laetitia”, 2006 Dipolis

Uzbekistano misionierius – lietuvių kunigas

Kun. Justinas Bonaventūras Pranaitis gimė 1861 m. liepos 27 d. Šakių rajone, Griškabūdžio parapijoje, Panenupių-Elijošių kaime. Baigęs keturias klases Marijampolėje, J. Pranaitis įstojo į Seinų kunigų seminariją, o po penkerių metų išvyko studijų tęsti į Petrapilio dvasinę akademiją. Marijonas kun. Stepas Matulis Bostono lietuvių enciklopedijoje rašo, jog Petrapilyje kun. Justinas Bonaventūras buvo geriausias žymaus hebrajų kalbos prof. Dovydo Chvolsono studentas, todėl, tik pabaigęs akademiją, kun. J. Pranaitis pradėjo vadovauti hebrajų kalbos katedrai. Petrapilio dvasinėje akademijoje jis dar dėstė liturgiką bei bažnytinį giedojimą. Būdamas 29-erių, 1890 metais kun. J. Pranaitis buvo paskirtas Petrapilio dvasinės akademijos dvasios vadovu, o po metų – akademijos prefektu. Pirmą kartą kun. J. Pranaitis, vyskupo Kozlovskio siuntimu, į Uzbekistaną, tuometinį Rusijos Turkestaną, nuvyko 1897 m., prieš tai metus praleidęs tremtyje Tverėje už kovas prieš rusinimą. Tuomet jis, pasak kun. Stepo Matulio, turėjo „ištirti Turkestano katalikų padėtį“. Grįžęs iš Turkestano, kun. J. Pranaitis ne tik dėstė Petrapilio dvasinėje akademijoje, bet dar įsteigė prieglaudą, vargonininku pasikvietė Miką Petrauską bei vienas pirmųjų Petrapilyje pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai.
1898 metais kun. J.Pranaitis vyskupui pasisiūlė vykti sielovados darbui į Taškentą Turkestane. Tuomet ten gyveno lietuvių, latvių, lenkų, italų, prancūzų ir vokiečių katalikų. Jis pats mokėjo šias šešias kalbas. Į Taškentą kun. J.Pranaitis išvyko 1900 m. rugsėjo 12 d. Jis dirbo penkių milijonų kv. km plote bei vadovavo 18 000 katalikų sielovadai. Pastatė bažnyčias Taškente, Samarkande, Ašchabade, Kizil-Aravate, Margelane. Kun. J.Pranaitis srities katalikus lankė specialiu vagonu-koplyčia. Taip pat jis rašė į lietuvišką spaudą, o po lietuvių spaudos atgavimo 1904 metais kun. J.Pranaitis išleido pirmąjį Rusijoje lietuvišką leidinį „Atsišaukimas“.
Minint pirmojo kunigo J.Pranaičio atvykimą į Uzbekistaną, buvo surengtas istorijos seminaras, į kurį sukviesti istorikai iš įvairių Vidurio Azijos šalių. Seminaras vyko prie dar nebaigtos statyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios Taškente. Pastačius šią 44 metrų aukščio bažnyčią, ji bus aukščiausia bažnyčia Vidurio Azijoje.
Į šias jubiliejines iškilmes buvo pakviesti vyskupai ir kiti Vidurio Azijos šalių Katalikų Bažnyčios vadovai, Azijos vyskupų konferencijų federacijos atstovai bei Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas kardinolas Krescencijus Sepė.
Uzbekistane yra tik apie tris tūkstančius katalikų, tuo tarpu islamą išpažįsta per 24 milijonus gyventojų.
Nors kun. S.Matulis Bostono lietuvių enciklopedijoje rašo, jog misionierius J.Pranaitis į Taškentą išvyko 1900 m. rugsėjo 12 d., pasak Azijos žinių agentūros UCAN, pirmąsias šv. Mišias kun. J.Pranaitis aukojo 1902 m. spalio 12 d. Katalikų kun. J.Pranaičio misionieriavimo laiku padaugėjo net aštuonis kartus: 1897 metais jų buvo tik 600, o po keturiolikos metų – beveik penki tūkstančiai.
Uzbekistane šiuo metu darbuojasi keletas brolių pranciškonų, diecezinių kunigų iš Lenkijos, taip pat Meilės misionierės seserys. Visoje šalyje yra penkios parapijos ir tik dviejose yra po bažnyčią: Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Samarkande ir Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Taškente.

© 2002 "XXI amžius"

Petras Juozas  Pranaitis

Biografija
Gimė  (1868 m. Panenupių k. (Griškabūdžio valsč., Šakių apskr.) – mirė 1942 m. sausio mėn. ten pat) – vargonininkas ir chorvedys.
Muzikos mokėsi pas Naumiesčio parapijos vargonininką – Varšuvos konservatorijos auklėtinį L. Risauską. Brolio kunigo Justino Bonaventūros rūpesčiu apie 1888 m. įstojo į Peterburgo konservatoriją (laisvasis klausytojas). Vargonavimą studijavo pas prof. Johansoną, o muzikos teoriją – pas konservatorijos direktorių A. Rubinšteiną.
Išmokęs vargonuoti, iki 1910 m. buvo vargonininkas Peterburgo katalikų dvasinėje akademijoje, kur subūrė chorą – jame giedojo ir būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Choras nemažai koncertavo ir dalyvavo įvairiuose kultūros renginiuose. Minėtinas 1900 m. vasario 17 d. Lietuvių ir žemaičių draugijos surengtas didelis koncertas. Kiti koncertai vyko Marijos teatro rūmuose ar kitur.
P. Pranaitis harmonizavo liaudies dainas ir mokė jų savo chorą. Grįžęs į Lietuvą, ūkininkavo tėviškėje. Parašė kūrinių fortepijonui – polkų ir mazurkų, sonatą ir kitų smulkių kūrinėlių. Kūrybiškai bendravo su Vincu Kudirka – savo kūrinius duodavo jam redaguoti ir parengti spaudai.

Šaltinis: Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas

Kunigas J. Pranaitis ir ritualinės žmogžudystės byla
Nerijus Ulčinas, 2006 07 30

Vienas juodžiausių puslapių žydų ir krikščionių tarpusavio santykių istorijoje yra kaltinimas žydams dėl ritualinio krikščionių žudymo. Ši tema uoliai eksploatuojama naujausioje antikatalikiškoje literatūroje[1], ji duoda progą begaliniams atgailavimams modernistinės katalikų hierarchijos ir teologų pareiškimuose. Tokioje ideologiškai įkaitintoje atmosferoje negali būti nė kalbos apie objektyvų mokslinį problemos ištyrimą, to nebandys imtis nė šis straipsnelis. Apžvelgsime tik kai kuriuos aspektus šios šimtmečius trukusios ritualinio žudymo bylos, į kurią nelabai vykusiai įsivėlė ir žymus lietuvių bažnytinis veikėjas kun. prof. Justinas Bonaventūra Pranaitis (1861–1917).

M. Beilio procesas

1911 kovo 12 d., prieš pat žydų Paschą Kijeve žydams priklausančio fabriko patalpose žiauriai nužudytas trylikametis berniukas Andrejus Juščinskis. Jis buvo lėtai nukankintas 47-iais peilio dūriais, iš kūno išleistas beveik visas kraujas. Dėl žmogžudystės apkaltintas to fabriko darbininkas žydas Mendelis Beilis.
Valdžiai reikalaujant ir vyskupui pritarus kaip hebraistikos ir Talmudo ekspertas byloje dalyvavo ir kunigas J. Pranaitis. Remdamasis savo visoje Europoje išgarsėjusiu veikalu „Krikščionis žydų Talmude“[2], jis teismui teigė, kad ritualinė žmogžudystė yra daugelio teismų praeityje patvirtintas faktas; kad žydų įstatymai skatina žudyti krikščionis ir vartoti jų kraują kaip pakaitalą sugriautos Jeruzalės šventyklos gyvulių aukoms; kad A. Juščinskio žaizdos turi tokios ritualinės žmogžudystės požymius.
1913 spalio 28 prisiekusieji paskelbė nuosprendį, kad tai tyčinė žmogžudystė, bet M. Beilis yra nekaltas. Kaltininkas nerastas.
Žydų spauda proceso metu išvystė plačią kampaniją prieš J. Pranaitį, kritikavo jo darbo apie Talmudą kompetentingumą. Didžioji pasaulio katalikų spauda (La Civilta Cattolica, L‘Univers ir kt.) gynė Pranaitį ir (kartais labai emocingai) kartojo kaltinimą žydams dėl ritualinių žmogžudysčių. Į procesą aktyviai kišosi Europos žydų organizacijos. Anglijos žydas lordas Leopoldas Rothschildas 1913 spalio 17 d. kreipėsi į popiežiaus Pijaus X dešiniąją ranką kardinolą Merry del Val (beje, vienas iš kardinolo protėvių yra Dominguito del Val, berniukas ministrantas, Saragosoje 1250 Didįjį penktadienį nukryžiuotas ant sienos; 1805 11 24 pop. Pijus VII patvirtino jo kaip šventojo kultą (šventė rugpjūčio 31 d.)). Laiške prašoma patvirtinti 1247 m. išleistos pop. Inocento IV bulės ir kardinolo Ganganelli (būsimojo pop. Klemenso XIV) 1758 ataskaitą šv. Inkvizicijai. Šie dokumentai esą pasmerkia žydų kaltinimą ritualine žmogžudyste. Kard. del Val dokumentus patvirtino, bet juose pasmerkti tik konkretūs nepagrįsti kaltinimai žydams, o ne pats kaltinimas apskritai. Be to, tas pats Inocentas IV 1244 05 09 bulėje „Impia Iudaeorum perfidia“ pasmerkia Talmudą kaip antikrikščionišką knygą ir liepia jį deginti. Pijus X į procesą nesikišo, tačiau kai kurie autoriai[3] cituoja jo 1914 lapkritį senam draugui žydui Romanin Jecur parašytą laišką: „Šventasis Sostas turėtų išbandyti visus būdus, kad užkirstų kelią fatališkoms tų žmonių begėdžio fanatizmo pasekmėms. (...) Todėl meldžiuosi, kad tas vargšas žydas procese nenukentėtų“.

J. Pranaičio argumentacija

J. Pranaitis teisingai teigia, kad kaltinimas žydams, jog jie Paschos išvakarėse žudo krikščionis vaikus, nuleidžia jų kraują ir jį vartoja Paschos apeigose, buvo bene visuotinis įsitikinimas tiek Vakarų, tiek Rytų Bažnyčioje. Žinomi šimtai tokio apkaltinimo atvejų, daugelį kartų, siekiant išvengti spontaniško minios susidorojimo, pavyko sušaukti valstybinio teismo procesus, apklausti liudininkus, surinkti daiktinius įrodymus. Tačiau J. Pranaitis menkai atsižvelgė į sunkiai nuneigiamus žydų argumentus:
- daugeliu atvejų akivaizdu, jog kaltinimai kilo iš tamsios ir prietaringos liaudies gandų apie tariamas žydų apeigas, emociškos, socialiai pagrįstos neapykantos „žydams“, siekių pasipelnyti konfiskuojant žydų turtą;
- baudžiamųjų bylų tyrimo praktika iki Naujųjų laikų buvo labai primityvi, dažnai naudoti kankinimai, todėl kyla abejonių dėl nuosprendžių teisingumo;
- negali būti kaltinami „žydai“ apskritai ir judaizmo religija, nes krikščionių ar talmudistams priešingų karaimų autoriai nėra nurodę nė vieno aiškaus teksto Talmude, kabalistinėse ar kitose žydų knygose, nė vieno su ritualinių žmogžudysčių bylomis nesusijusio atvejo, kad kaip nors apeigose ar gydymui būtų naudojamas krikščionių ar išvis žmonių kraujas. Jeigu pavieniai žydai ir yra atlikę žmogžudystes okultiniams tikslams, šie atvejai niekaip nesusiję su pačiu judaizmu, taip pat nėra aiškių įrodymų, jog tai praktikavo Kabala besiremiantys chasidai, frankistai ar kitos žydų sektos.
J. Pranaitis savo knygoje „Krikščionis žydų Talmude“ pateikė šimtus vietų iš šios šventosios judaizmo knygos, kuriose skatinama neapykanta nežydams apskritai ir ypač krikščionims, raginama jiems visokeriopai kenkti. Tačiau jis padarė aiškiai klaidingą ir niekuo nepagrįstą išvadą, kad žydų įstatymas kaip nors nurodo ritualines žmogžudystes ar kraujo vartojimą apeigose. A. Juščinskio žaizdos tikrai turi okultinės žmogžudystės požymius ir primena ankstesnes ritualinių žmogžudysčių bylas, tačiau neįrodytas nei M. Beilio kaltumas, nei jo ryšiai su kabalistiniais žydų sluoksniais ar jų okultinėmis apeigomis. Todėl galime teigti, jog kunigo dalyvavimas byloje neprisidėjo prie ritualinių žmogžudysčių mokslinio paaiškinimo, o tik pakurstė antisemitines aistras to meto visuomenėje.

Neapykanta Talmude

M. Beilio byla nesumenkina didelių kun. J. Pranaičio nuopelnų ir jo darbo apie Talmudą vertės. Knyga „Christianus in Talmude Iudaeorum“ pirmąkart populiaria ir gerai moksliškai pagrįsta forma atskleidė tamsias Talmudo gelmes, parodė, jog neapykanta nežydams ir krikščionims sudaro neatskiriamą judaistinės tradicijos dalį. To nebegali paneigti net uoliausi dialogo su judaizmu skatintojai. Pvz. La Civilta Cattolica 1998 Nr. 2 vedamajame rašoma: „Nereikia pamiršti ir žydų nuostatos krikščionių atžvilgiu: kasdieninėje judėjų maldoje kartota „18 palaiminimų“, iš kurių dvyliktuoju buvo prakeikiami minim (eretikai) ir nozrim (nazariečiai arba krikščionys), maldaujama, kad šie „akimirksniu išnyktų ir būtų išbraukti iš gyvenimo knygos“. Babilono Talmude (Sanhedrin 43a) Jėzus Nazarietis (Yeshu ha-Notcri) pristatytas kaip raganius, kuris savo burtininkavimu pastūmėjo Izraelio tautą į apostazę; dėl šių nusikaltimų jis buvo Velykų išvakarėse pakabintas ant medžio. Tarp žydų buvo paplitęs ir Jėzų menkinantis gandas, esą jis buvo gimęs iš svetimavimo, o jo tikras tėvas buvo romėnų kareivis vardu Pantera arba Pandera, dėl to Jėzus įvairiuose rabinų tekstuose (Tosefta, traktatas Chullin, 2, 22; babilono Talmudas, Shabbat 104a) vadinamas patronimu ben Pandera (Panderos sūnus), kituose tekstuose ben Stada“[4].
Tačiau reikia pastebėti ir šios knygos trūkumus. J. Pranaitis pateikia vienuolika vardų, kuriais esą Talmudas vadina krikščionis. Tačiau vardas goim reiškia apskritai visus nežydus, tautas, pagonis, vardai abhodah zarah ir akum – stabmeldžius, vardas am haarec – Įstatymo nežinančius ir nesilaikančius žydus. Autoriaus argumentai, kad čia minimi būtent krikščionys, yra neįtikinami. Todėl abejotina, ar dalis jo pateiktų citatų kalba apie krikščionis.
Talmudas yra labai didelė knyga, parašyta per 600 metų – nuo I a. pr. Kr. iki VI a. po Kr. Talmudą sudaro 63 traktatai, kurių ilgis – nuo kelių iki poros šimtų lapų. Išspausdintas su komentarais, Talmudas sudaro daug didelių tomų. Dauguma dabartinių Babilono Talmudo leidimų yra XIX a. pabaigoje Vilniuje Našlės ir Brolių Rommų išleisto leidimo kserokopija. Originale tą leidimą sudaro 21 tomas in folio, t.y. didžiausiu įmanomu standartiniu formatu. Talmudas yra išverstas į anglų kalbą ir kartu su originaliu tekstu išleistas Niujorke, Soncino leidykloje. Šį leidimą, kuriuo straipsnio autorius naudojosi, sudaro 30 tomų. Tokioje didelėje ir eklektiškoje knygoje bet kuriai iš teksto J. Pranaičio ištrauktai citatai apie tai, kaip reikia niekinti nežydus, iškart galima atrasti dešimt jai priešingų citatų apie tai, visus mylėti.
Talmudo tekstas – tai vieno labai ilgo ginčo konspektas, apimantis daugybės (virš 300) rabinų posakius. Teksto struktūra tokia: dedamas gabalėlis Mišnos (teksto dalis, užrašyta apie 200 m. po Kr. ir apimanti pirmą 300 metų trukmės Talmudo periodą), po to seka Gemara – aptarimas, kurį per sekančius 300 metų atliko kiti išminčiai ir kuri buvo užrašyta apie 500 m. po Kr. Teksto struktūra gali būti ir tokia: Rabi A sakė, jog rabi B sakė apie rabį C, o rabi D prieštaravo rabiui A ir sakė, kad rabis C to nesakė. Todėl Talmudo citatų negalima ištraukti iš konteksto. Pavyzdžiui: „Rabi Johananas pasakė: „Nojaus sūnus[5], kuris studijuoja Torą, vertas mirties, nes parašyta: „Mozė įpareigojo mus įstatymu kaip paveldu“ (Įst 33,4), o tai yra mūsų paveldas, ne jų“. (...) Jam pasipriešinta: juk rabi Meiras mėgo kartoti, jog „iš kur mes žinome, kad net kai Nojaus sūnus studijuoja Torą, jis yra vyriausiasis kunigas? Iš eilutės „laikysitės mano įstatų ir įsakų, žmogus, stengdamasis juos vykdyti, yra gyvas“ – kunigai, levitai ar izraelitai čia nepaminėti, pasakyta „žmogus“: iš to gali išmokti, kad net nežydas, studijuojantis Torą, yra vyriausiasis kunigas“[6]. Taigi, vienoje trumpoje ištraukoje – dvi visiškai priešingos nuomonės, ir cituoti pirmą iš jų kaip Talmudo nelabumo įrodymą negalima. Iš priešingų nuomonių, kada cituojami autoritetai, nuomonės dažnai susiskirsto po lygiai, todėl išvedus praktinę halachą (elgesio taisyklę) kitos nuomonės lieka paneigtomis, kaip ir bet kokiame teisiniame ginče. Gi Pranaitis ima tokias nuomones ir jas stato kaip talmudinio mąstymo pavyzdį. Be to, išminčiai dažnai iškelia absurdiškų, radikalių nuomonių, kad išprovokuotų diskusiją[7].
Talmudas yra milžiniška knyga, be vienareikšmio vertinimo aprašanti visas įmanomas gyvenimo sritis ir pačių įvairiausių mokytojų mintis, todėl jame netrūksta ir mums sunkiai suprantamų vietų. Talmude nustatyta, kaip dažnai ir kokiais būdais vyras turi santykiauti su moterimi, kaip reikia šlapintis ir tuštintis. Vengrijoje 1923 metais buvo išleistas keturių šimtų Talmudo citatų ta tematika rinkinys[8]; valdžia visą 2000 egz. tiražą konfiskavo ir sudarytojui iškėlė bylą už pornografijos skleidimą. Tačiau tai nėra įrodymas, kad visas Talmudas – natūralizmo vadovėlis. Taip ir kai kurių rabinų raginimai kenkti nežydams ir juos žudyti nereiškia, jog visas Talmudas ar judaizmas tam pritaria.

Kristus ir krikščionys Talmude

Talmude Jėzui Kristui ir krikščionims skirta be galo mažai vietos. Tai nenuostabu: Julijus Cezaris paminėtas tik vieną kartą, nors jis žydams tuo metu buvo žymiai svarbesnis. Talmude iš viso mažai faktografijos: čia sprendžiami klausimai, kaip žydams vykdyti ant Sinajaus kalno sudarytą sandorą, o visas kitas pasaulis lyg ir neegzistuoja. Krikščionybės doktrina ir dogmos visai nenagrinėjamos. Pats Jėzus paminėtas porą kartų, du kartus paminėtas vienas jo mokinys. Galima sakyti, kad rimtos polemikos su krikščionimis Talmude nėra, tėra keletas anekdotų. Pažymėtina, kad ankstyvoje Talmudo dalyje – Mišnoje – apie Jėzų iš viso neužsiminta. Koks paviršutiniškas būdavo žydų ir krikščionių sąlytis, galima spręsti iš tokių anekdotų: „Kartą eretikas (minim) paklausė rabį Gamalielį apie mirusiųjų prisikėlimą. Tas jam atsakė, pacituodamas Torą, Pranašus ir raštus“[9]. Tai įvyko 95 metais Romoje, esą krikščionis neigė, jog Senajame Testamente kalbama apie mirusiųjų prisikėlimą. Gamalielis jį suniekinęs, pacituodamas atitinkamas ST vietas. Kita situacija[10]: „Mūsų rabinai moko: kai rabi Eleizeris ben Hirkanas buvo areštuotas įtarus ereziją[11], jis stojo teisme prieš pareigūną. Šis tarė: „Kaip gali toks gudrus vyras kaip tu užsiėminėti tokiais niekais?“ R. Eleizeris jam atsakė: „Pripažįstu, jog teisėjas esi teisus“. Valdininkas pamanė, kad sakoma jam, ir r. Eleizerį paleido (nors r. Eleizeris, tai sakydamas, turėjo minty Dievą). Kai r. Eleizeris parėjo namo, atėjo mokiniai jo paguosti, bet jis nepriėmė jų paguodos. Ir tarė jam jo mokinys rabi Akiba: „Mokytojau, ar leisi man pasakyti dalyką, kuris tave užgaus?“ Tarė Eleizeris: „Kalbėk“. „Mokytojau, gal kai kurie dalykai iš eretikų mokymo tau patinka, kad buvai suimtas įtarus erezija?“ R. Eleizeris sušuko: „Akiba, tavo įžeidimas man priminė, kuo nusidėjau. Vaikščiojau kartą aukštutiniame turguje Seforoje ir sutikau vieną Jėzaus mokinį, Jokūbą iš Kefar Sekanijos[12]. Jis man sako: „Jūsų Toroje parašyta: „Neneši kekšės užmokesčio į Viešpaties, savo Dievo namus“ (Įst 23,19). O ar gali tokie pinigai būti panaudoti vyriausiojo kunigo poilsio rezidencijai?“ Į tai aš neatsakiau. Tada jis vėl sako: „Taip mane mokino Jėzus: kaip kekšės užmokestį paėmė, taip kekšės užmokestį ir paleis; jie atėjo iš purvo, į purvą ir grįš“. Tie žodžiai man sukėlė didelį malonumą, ir aš buvau suimtas įtarus erezija, nes nesilaikiau Rašto žodžių: „Laikykis toliau nuo jos (o tai parašyta apie eretikus), neik arti jos namų durų“ (Pat 5,8).“ Istorijos moralas: nesivalkiokite po turgų, kur pilna krikščionių ir policininkų, sėdėkite namie ir studijuokite Torą!
Dar apie gudrius žydus ir žioplus krikščionis: „Rabi Jošua ben Hananija kartą buvo imperatoriaus dvare. Vienas epikūrininkas[13] parodė jam atstumiantį gestą. Tas tą gestą pakartojo ir parodė epikūrininkui. Cezaris pamatė ir paklausė: „Kuo čia užsiimate?“ R. Jošua atsakė: „Tas man tarė, kad Viešpats atstūmė nuo savo veido mano tautą; o aš jam atsakiau, kad Viešpats ištiesė virš tautos dešinę ir ją sutvirtino“. Tada cezaris liepė pasiaiškinti eretikui. Tas sako: „Aš jam pasakiau, jog jo tautą Viešpats nuo savo veido atstūmė“. Gerai, toliau klausia cezaris, o ką jis tau parodė? Eretikas tarė: „Nežinau“. Cezaris supyko, kad žmogus, neturintis pakankamai proto paaiškinti, gestikuliuoja jo akivaizdoje ir trikdo rimtį. Eretikas buvo išvestas ir nužudytas“[14].
Taigi, krikščionys ir rabinai gyveno absoliučiai skirtinguose pasauliuose ir beveik nebendravo. Rabinai buvo žydų aristokratai, turėję savo mokyklas, o krikščionys , anot jų, tebuvę suklaidinti nemokšos, su kuriais negali būti jokios rimtesnės diskusijos.
Keletas anekdotų pasakoja ir apie Jėzų Kristų. „Ir taip jie padarė Ben Stadai Lydoje, ir jie pakabino jį Velykų išvakarėse. Ben Stada buvo Ben Pandira. Rabi Hisda pasakė: „Jo vardas – Ben Stada, o Ben Pandira – pravardė“. Bet ar nebuvo tas vyras Pappa ben Juda – jo motinos vardas buvo Stada. Bet jo motina buvo Marija, moterų plaukų kirpėja (aram. – megaddela nešayja) – kaip jie sako Pumbaditoje[15], ta moteris buvo neištikima savo vyrui“[16]. Tai viena iš Talmudo vietų, kur ben Stadą ir ben Pandirą galima tapatinti su Jėzumi. J. Pranaitis negali įtikinamai parodyti, kodėl iš esmės bendrinis vardas – ben Stada reiškia „kekšės vaiką“ ir kodėl jis turėtų visame Talmudo tekste reikšti Jėzų Kristų. Ir šioje ištraukoje matyti, kad besiginčijantys rabinai yra patys susipainioję terminuose – per kelis šimtus metų užrašinėjant Talmudą buvo sunku atsiminti, kas ir kaip nusikeikė. Dėl šio fragmento tyrinėtojų tarpe nėra vieningos nuomonės. T. Herfordas mano, kad ben Stada – Jėzus. Vardą ben Stada jis veda iš graikiško anestatos – maištininkas ir mano, jog tas vardas pirmiausia buvo pritaikytas „vienam egiptiečiui“, aprašytam Apaštalų darbuose, 21, 38, o tik vėliau taip pradėtas vadinti Jėzus. Tiesa, ši nuomonė nelabai atitinka Talmudo, nes jo tekste minimas Pappa ben Juda gyveno šimtmečiu vėliau už Jėzų. Motinos vardas, tiesa, nekelia abejonių, o žodis magaddela gali būti aiškinamas kaip tam tikras sumaišymas su Marija Magdaliete. Kiti autoriai, pvz., Derenburgas, visiškai neigia tokio identiteto galimybę ir mano, kad Ben Stada vadinamas netikras pranašas, gyvenęs ir nužudytas II a. po Kr. Savo poziciją Pranaitis gali paremti nebent prof. Marcus Jastrow‘u, kurio nuomonė sutampa su Pranaičio, savo pozicijai paremti jis net išvardina tas pačias Talmudo ištraukas[17].
Piktžodžiavimų bylose žydai, kad liudytojams nereikėtų ištarti Dievo vardo, sugalvojo panašų – Jose. Tai keista, nes šiaip keturių raidžių Dievo vardas iš pagarbos tariamas Adonai. Matyt, kad šiuo atveju Jose – iškraipytas Jėzaus vardas, kažkodėl nuspręstas panaudoti vietoj Dievo vardo šventvagysčių bylose[18].
Pranaitis cituoja ilgą Kallah 1b esantį tekstą apie kažkokį jaunuolį, kuris esąs nesantuokinis, mėnesinių metu pradėtas vaikas, ir bando susieti tą jaunuolį su Jėzumi. Vienas iš argumentų: „Sakoma, kad tas Ben Stada gyveno Pappio, Iehudos sūnaus dienomis, o šis buvo r. Akibos amžininkas. Akiba gyveno Kristaus Dangun žengimo laiku“[19]. Bet iš tikrųjų r. Akiba gyveno II amžiuje, Bar Kohbos sukilimo metu[20], todėl gyventi Jėzaus laiku niekaip negalėjo. Kun. Pranaitis, deja, suklydo, taip sumažindamas savo darbo vertę.
Talmude nėra bent kiek istoriškesnio, tikresnio Jėzaus paveikslo, net tos Talmudo dalys, kurios labai tiksliai apibrėžia teisinius dalykus, nieko nepasako. Pavyzdžiui, iliustruojant rimtą teisinę procedūrą, pasakojami tokie niekai: „MIŠNA. Jei kas nors išteisinamas, jis paleidžiamas, o kaltinimai atšaukiami. Jei kas randamas kaltas, nuteisiamas užmėtyti akmenimis. Ir šauklys eina prieš nuteistąjį šaukdamas: „Štai toks sūnus tokio padarė tai ir tai, ir už tai jis nuteistas mirti, o liudija jo nusikaltimą tokie ir tokie liudytojai. Jeigu kas nors nori ką gero ar pateisinančio pasakyti apie nuteistąjį, teateina ir tepasako.“ GEMARA. „Ir šauklys eina prieš nuteistąjį“. Atrodo, kad šauklys eina prieš pat bausmės vykdymą, bet ne anksčiau. Tačiau yra žinoma: Velykų išvakarėse buvo pakabintas Ješua[21]; o prieš 40 dienų šauklys jau vaikščiojo ir skelbė: „Jis turi būti užmėtytas akmenimis, nes yra apgavikas ir suvedžiojo Izraelį. Jei kas gali pasakyti apie jį ką gero ir teisinančio, tegu išeina ir tepasako“. Bet niekas per 40 dienų nepasakė apie jį nieko gero, jis buvo pakabintas Velykų išvakarėse. Ulla atkirto: „Bet argi tu galvoji, kad jis [Jėzus] yra iš tų, kuriems galime teisme turėti gynybą? Argi jis nėra suvedžiotojas, apie kurį Raštas sako: „Nesutik su tokiu ir neklausyk jo“ (Įst 13,9)? Bet su Ješua buvo kitaip, nes jis buvo susijęs su valdžios žmonėmis ir įtakingas“[22].
Apibendrinant galima teigti, kad Talmudo išminčiams Jėzus geriausiu atveju yra klajojantis juokdarys ir ekscentrikas, blogiausiu atveju – pavojingas apgavikas, netikras pranašas ir maištininkas. Talmudui krikščionybė nėra aktuali: juk kai buvo sudarinėjama Mišna, krikščionys buvo persekiojama mažuma, su kuria žydai mažai tesusidurdavo, o Gemaros užrašymo metu krikščionybė jau buvo oficiali Romos religija, bet vėlgi nepalietė Persijos žydų, kurie ir sudarė Babilono Talmudą. Net Raši ir Toseftos surašymo metu (XI-XII a.) daugelis žydų gyveno ne tarp krikščionių, o tarp musulmonų. Tik vėlesniais amžiais, kai krikščionybė pasidarė vyraujanti Europos jėga, žydų rabinai visą rytietiškai temperamentingą Talmudo neapykantą nežydams pritaikė ir krikščionims.

Žmonių skirstymas judaizme

Kasdieninėje žydų ryto maldoje yra toks sakinys: „Ačiū Tau, Viešpatie, Visatos Karaliau, kad nesutvėrei manęs moterimi, vergu arba nežydu“[23]. Modernūs rabinai linkę pabrėžti, kad judaizmas yra taiki ir tolerantiška religija, esą ji nesiekia atversti pagonių ir sako, kad jei jie gyvens pagal sąžinę, pateks į pomirtinį gyvenimą. Tačiau visa rabinistinė tradicija skirsto žmones ir pačius žydus į kastas ir pabrėžia skirtumus tarp jų.
„Užrašant vieną ar kitą įsakymą, Tora naudojasi žodžiais „tavo brolis“, „tavo artimas“. Sąvoka „brolis“ apima visus tuos, kurie priklauso žydų tautai ir laikosi įstatymo, o „artimas“ reiškia bet kokį žydą. Tačiau, pagal Toros įstatymą, žydas turi laikytis elementarių padorumo taisyklių (pirmiausia vagystės draudimo) ir santykiuose su kitų tautų žmonėmis. (...) Įstatymus, nagrinėjamus traktate Bava Mecija, galima klasifikuoti ir suskirstyti į keturis lygius: 1) Pareigos santykiuose su bet kokios tautybės žmonėmis. Šiam lygiui priklauso visi turtiniai santykiai ir santykiai apie nuosavybės perėjimą (...) 2) Įstatymai, reguliuojantys pareigas tik santykiuose su žydais. Nagrinėjant šios grupės klausimus, galima derinti teisingumo principą su meilės principu...“[24]. Kaip matome iš komentaro, Jėzaus pateiktas sąvokos „artimas“ išaiškinimas buvo revoliucinis, nesuderinamas su žydų morale. Reikia turėti omenyje, kad šie teiginiai priklauso gan liberaliems rabinams: jie žydą, nesilaikantį Įstatymo, leidžia vadinti „artimu“. Pats Talmudas žydus, nesilaikančius Įstatymo, liepia vadinti am haarec, „žemės tauta“, kitaip sakant, žemės kurmiais.
Talmudo traktatas Sotah: „Kas yra am haarec? (...) Tai žydas, nesilaikantis įstatymo skaityti „Šma“, (...) žydas, kuris nesideda filakterijų, (...) žydas, kuris nenešioja talito, (...) žydas, kuris turi sūnų, bet nesiunčia jo studijuoti Toros“[25]. Koks am haarec statusas žydų visuomenėje? „Mūsų rabinai moko: tegu žmogus parduoda visa ką turi ir teveda mokyto vyro dukterį, nes jei jis mirtų ar būtų ištremtas, jis gali būti tikras, kad jo vaikai bus mokyti. Bet tegu jis neveda am haarec dukters, nes tada jei jis mirtų ar būtų išvarytas į tremtį, ir jo vaikai bus am haarec“[26]. „Mūsų rabinai moko: (...) tegu žmogus neleidžia savo dukrai tekėti už am haarec, nes jie yra atstumiantys, jų žmonos yra padugnės, o apie jų dukteris pasakyta: ‚Prakeiktas, kuris sueina su bet kokiu gyvuliu‘ (Įst 27,21). Rabi Eleazaras sako: „Sutikus am haarec, galima jį nudurti net Teismo dieną, sutampančią su šabu“[27]. Jo mokiniai jo paklausė: „Mokytojau, norėjai pasakyti, kad jį galima rituališkai nužudyti [arba: nužudyti aukai]?“ Jis atsakė: „Ritualinis nužudymas reikalauja palaiminimo, o paprastas padūrimas nereikalauja palaiminimo“. Rabi Samuelis ben Nachmanas pasakė, remdamasis rabi Johanano vardu: „Kiekvienas gali suplėšyti am haarec kaip žuvį“. Rabi Samuelis ben Isaakas paaiškino: „Tai reiškia, galima jam sulaužyti nugarą“.“[28].
Ypač aštrias formas neapykanta tarp rabinų ir paprastų žydų pasiekė Žydų sukilimo ir Šventyklos sugriovimo metu. Kaip liudija Juozapo Flavijaus darbai ir pats Talmudas, rabinai nesislėpdami palaikė romėnus, išduodavo laisvės kovotojus (zelotus) priešams, rodė romėnų kariuomenei slaptus kelius Jeruzalės apgulties metu, sukilėlius vadino pasiutusiais šunimis, bepročiais ir t. t.. Tuo metu, kai romėnai užmušė daugybę paprastų žydų, rabinai sau ramiai svarstė talmudines problemas Javnės sodeliuose.
Jeigu taip žiūrima į Įstatymo raidei neištikimus savo tautiečius, tai ko laukti iš vertinimų goim ar minim atžvilgiu? Dėl to atsargesni rabinai ne kartą cenzūravo Talmudą, sušvelnindami ar ištrindami pikčiausias vietas.
Įstatymui ištikimo žydo asmuo tiek Talmude, tiek modernioje rabinistinėje literatūroje prilyginamas Dievo asmeniui. „Jei Nojaus sūnus smogia žydui, jis vertas užmušti, nes parašyta: „Apsidairęs aplinkui ir nieko arti nematydamas, jis užmušė egiptietį“ (Iš 2,12). Rabi Hanina taip pat pasakė: „Tas Nojaus sūnus, kuris smogia žydui į skruostą, tarsi užpuola Dievą, nes pasakyta: „Kas smogė žmogui, smogė Šventajam“ (Pat 20,25)“[29]. Vėlesnėje kabalistinėje literatūroje žydas iškeltas iki dieviškumo ir beveik lygus pačiam Dievui: „Kiekvienas žydas, kaip teisuolis, taip ir nusidėjėlis turi dvi sielas: (...) Viena jų susijusi su šiuo pasauliu, (...) kita siela, skirianti žydą – dalelė begalinės Dievo esybės iš dangaus. Gi nežydų sielos kyla iš žemiausių ir tobulai nešvarių elementų – klippot ir jose visai nėra jokio gėrio“[30]. Atkreiptinas dėmesys, kad žydo sieloje yra ne šiaip dieviškumo kibirkštėlė, kaip pasakytų gnostikai, ne, ji konsubstanciali Dievui, padaryta iš tos pačios substancijos, t. y., Dievą ir žydą sieja tai, ką krikščionys vadina ipostatine unija Jėzuje Kristuje.
Apie krikščionis, kurie pirmaisiais krikščionybės metais dar laikėsi kai kurių žydiškų papročių, tame tarpe šabo, rabi Lakišas sako: „Nojaus sūnus, kuris pasilaiko sau poilsio dieną, nusipelno mirties“[31]. Nors dabartiniai liberalūs žydų autoritetai skelbia, kad į žydišką dangų pateks visi, nežiūrint tikėjimo, Talmude vyrauja kita nuomonė: „Kas nesilaiko Toros įsakų, nors ją gerbia, neįeis į kitą pasaulį“[32], ir: „Eretikai (krikščionys) eis į pragarą (gehinon) ir ten bus baudžiami per visas kartas“[33].

Ritualinių žmogžudysčių atvejai

Jewish Encyclopedia[34] pateikia kaltinimų ritualine žmogžudyste istoriją. Tokie kaltinimai iškilo jau antikiniais laikais. Tačiau visą pirmąjį tūkstantmetį Europoje žydai tuo nekaltinti, apie tai nerašo prieš judaizmą polemizavę rašytojai, pvz., šv. Bernardas Klervietis. Kaltinimas iškilo tik 1144 metais, Norviče (Anglija) radus nužudytą berniuką Williamą (garbinamas kaip šv. William of Norwich). XII a. dar žinomi trys tokie atvejai Anglijoje, bet niekur nevyko teismo procesai. 1235 gruodį buvo nužudyti penki malūnininko iš Fuldos (Vokietija) vaikai, kilus liaudies pa¬sipiktinimui, kryžiuočiai nužudė 34 žydus. Kai kurie jų kankinami pripažino, kad nužudė vaikus, norėdami jų kraujo vaistams. Liudininkų apklausos nebuvo. Vėliau paplito kaltinimas, kad žydai naudojo tą kraują Paschos apeigose. Imperatorius Frydrichas II 1236 m. sušaukė teologus bei žydus konvertitus iš visos Europos ir paklausė: „Utrum Judei Christianum sanguinem in parasceve necessarium haberent“, ar žydams Didįjį penktadienį reikalingas krikščionių kraujas. Teologai atsakė: nei Senasis, nei Naujasis Testamentas nerašo, kad žydams reikia žmonių kraujo. Priešingai, Mozės įstatyme ir žydų Talmude draudžiama valgyti gyvulių kraują, tai juo labiau žmonių. Todėl imperatorius žydus iš¬teisino ir uždraudė įtarinėti. Konkrečius nepagrįstus puolimus prieš žydus vėliau atmetė ir imperatoriai Rudolfas von Habsburgas (1275), Frydrichas III (1470), Karolis V (1544), Lenkijos karaliai Boleslavas V (1264), Kazimieras III (1334), Kazimieras IV (1453), Steponas Batoras (1576).
1247 Didįjį trečiadienį Valréas mieste (Prancūzija) nužudyta mergaitė. Kankinami žydai pripažino, kad naudojo jos kraują Paschai. Tais metais Prancūzijos ir Vokietijos žydai kreipėsi į popiežių Inocentą IV užtarimo, šis taip pat uždraudė šiuo atveju kaltinti žydus ritualine žmogžudyste. Taip elgėsi ir popiežiai Grigalius X, Martynas V, Paulius III.
Tuo metu pasirodė pirmasis rašytinis veikalas, plėtojantis kaltinimą žydams – Cantimpré (Prancūzija, prie Cambray) vienuolio Thomas knyga „Bonum Universale de Apibus“. Procesų prieš žydus padaugėjo: 1250 šv. Dominguito del Val (Saragosoje, Ispanija), 1255 šv. Hugh of Lincoln (Anglija), 1286 šv. Werner von Oberwesel (Vokietija), 1462 pal. Andreas Oxner von Rinn (Austrija), 1475 pal. Simon iš Trento (Italija), 1485 pal. Lorenzino da Marostica (Padujoje, Italija). Naujaisiais laikais taip pat vis kildavo panašūs procesai: 1840 dėl kapucino tėvo Tomo nužudymo Damaske, 1899 dėl merginos Agnes Hruza nužudymo Polna (Čekijoje), galiausiai 1911-13 m. M. Beilio byla Kijeve. A. Vijūkas-Kojelavičius pateikia net kelis atvejus iš Lietuvos: „Pa¬laimintoji Elžbieta, mergelė kankinė. Lietuvių tautybės, iš Punios miesto septynerių metų mergaitė. Minėtame mieste žydo Joakimo Šmerlovičiaus, kitiems žydams pritariant, iš neapykantos krikščionių tikėjimui buvo nužudyta ir jos kraujas, kaklą perpjovus, į pakištus miltus buvo surinktas. Tai atsitiko 1574 metais po karaliaus Žygimanto Augusto mirties kaip liudija piešiniai ir pasakojimai dokumentų Vilniuje, šv. Kryžiaus koplyčioje, kur ji palaidota.
Žiūrėk, ką parašė jėzuitas garbingasis tėvas Skarga Šventųjų gyvenimuose, f. 262 prie kovo 30 d.
Palaimintasis Simonas, kankinys. Lietuvių tautybės, gimęs Vilniuje, septynerių metų berniukas. 1592 m. Vilniaus žydų nepaprastai žiauriai peiliais ir žirklėmis užbadytas. Jam buvo padaryta 170 žaizdų, be kita ko, jį kankino rakštis po rankų ir kojų nagais varydami. Palaidotas Vilniuje, palaimintųjų Bernardinų bažnyčioje. Vėliau, 1623 perkeltas į marmurinį kapą, atskiroje vietoje pa¬statytą.
Skaityk to kapo įrašus, pranciškonų vienuolio garbingojo tėvo F. Zamesjeno eiles“[35].

Paaiškinimas dar nerastas

Enciklopedija pateikia galimus to kaltinimo kilmės paaiškinimus:
- Bendra kraujo simbolika Šv. Rašte, taip pat didelė kraujo reikšmė okultizme, maginėse apeigose.
- Paschos apeigose naudoti macai (nerauginta duona) buvo ruošiami specialiomis paslaptingomis apeigomis, tai žadino krikščionių smalsumą. Jei šv. Komunijoje tikrai yra Kristaus Kūnas ir Kraujas, tai gal ir žydai stengiasi, kad macuose būtų kraujo?
- ST pabrėžia kruvinųjų aukų svarbą, šventykloje aukotų gyvulių kraujas skirtas nuodėmių apvalymui. Nelikus šventyklos, kilo gandas, kad žydai naudoja krikščionių kraują, nes Talmude gojai neretai sulyginami su gyvuliais, kuriuos galima užmušti.
- Paschos vakarienėje geriamas raudonas vynas, jo spalva pagal rabinų tradiciją turi priminti kraują žydų vaikų, kuris anot legendos naudotas raupsais susirgusio Egipto faraono vonioms. Gal atrodė, kad žydai geria kraują? Todėl rabinas David ha-Levi ben Samuel ragina raudono vyno atsisakyti.
- Apipjaustymo žaizdai gydyti žydai naudodavo vad. „drakono kraują“ – tam tikrų palmių (Calamus Draco) raudonus sakus, kilo įtarimas, kad naudoja kraują kaip vaistą.
Tačiau kodėl kaltinimai neišnyko ir tuos nesusipratimus Renesanso hebraistams išsiaiškinus? Kaip paaiškinti pačias žmogžudystes, kurių įvykimas ir detalės nekelia abejonių? Nuomonė, kad tai klastinga krikščionių provokacija, yra tiek pat neįrodoma, kaip ir žydų kaltumas.
Žymiausios žmogžudysčių aukos su vyskupų aprobacija garbintos kaip šventieji, šį kultą nekart patvirtino popiežiai. Žymiausias patvirtinimas – įrašas Romos Martyrologe (oficialiame liturginiame šventųjų sąraše). Kovo 24 d. skaitome: „Tridenti passio sancti Simeonis pueri, a Judaeis saevissime trucidati, qui multis postea miraculis coruscavit“, Tridente kankinystė šventojo berniuko Simono, labai žiauriai nužudyto žydų, kuris vėliau išgarsėjo daugeliu stebuklų. Pop. Benediktas XIV bule „Beatus Andreas“[36] (1755 02 22) patvirtino palaimintojo Andreas von Rinn kultą ir nurodė, kad Grigaliaus XIII į martyrologą įrašytas „sanctus Simeon“ tėra palaimintasis, o ne šventasis. Pop. Benediktas XIV, savo monumentaliu veikalu „De canonisatione sanctorum“ įvedęs dabartinį kanonizacijos procesą, bulėje rašo: „Palaimintasis Andriejus iš Rinn kaimo Brixen vyskupijoje prieš baigdamas trečiuosius metus buvo 1462 metais žydų žiauriai nužudytas iš neapykantos krikščionių tikėjimui“, taigi, pats faktas ir žydų kaltė jam abejonių nekelia.
Žinoma, liaudyje kilęs ir vyskupų aprobuotas kultas nėra neklystamas: imperatoriai Konstantinas ir Karolis Didysis garbinami kaip šventieji, bet šių valdovų šventumas daugiau nei abejotinas. Daugelio teologų nuomone, popiežiaus atlikta beatifikacija taip pat nėra neklystama, į neklystamumą gali pretenduoti tik kanonizacija po nepriekaištingo proceso. Todėl Tradicijai ištikimi katalikai labai abejoja dėl Josemaria Escriva de Balaguero (žinomos jo modernistinės pažiūros, įgyvendintos jo įkurtoje Opus Dei organizacijoje; kanonizuotas 2002 m.) ir ypač pop. Jono XXIII (buvo silpno būdo, rėmė modernistus teologus, modernizmo pergalę jo sušauktame Vatikano II Susirinkime; beatifikuotas 2000 m.) šventumo. Taigi, galima kvestionuoti ir Bažnyčios nutarimus, jog šie vaikai tikrai nužudyti iš neapykantos tikėjimui ir todėl garbintini kaip kankiniai. Tačiau tam reikalingas tyrimo procesas, mokslinis problemos nagrinėjimas, o jo niekas nesiėmė. Po Vatikano II Susirinkimo šių vaikų kultas paprasčiausiai uždraustas, naikinami visi jų garbinimo liudijimai.
Šiais metais Vatikano ekspertai pristatė išsamią studiją apie šv. Inkvizicijos veiklą, kurioje sugriaunama daugelis įsisenėjusių mitų apie šią instituciją. Pastarojo meto mokslininkai daug objektyviau žvelgia ir į kryžiaus žygių problematiką. Galime tikėtis, kad sveikas protas įveiks ir eretiška teologija paremtą dialogo su žydais euforiją, gal nauja istorikų karta pasinaudos atsivėrusiais Vatikano archyvais ir leis išspręsti ritualinių žmogžudysčių bylą.

Didžiojo penktadienio brevijoriaus maldos Aušrinės IV-VI skaitiniai, paimti iš šv. Augustino traktato apie psalmes (In psalmum 63 ad versum 2):

„Apsaugojai mane, Dieve, nuo nedorėlių sueigos, nuo pikta darančių pulko“. Pažvelkime į patį mūsų Galvą. (...) Žinote, kokia buvo nedorėlių žydų sueiga, ir koks pulkas darančių pikta. Kokią piktadarybę? Nes panoro nužudyti Viešpatį Jėzų Kristų. (...) „Jie galanda savo liežuvius lyg kalavijus.“ Tenesako žydai: „Nežudėme Kristaus!“ Juk todėl ir atidavė jį teisėjui Pilotui, kad patys atrodytų nekalti dėl jo mirties. Kai jiems Pilotas atsakė: „Patys jį žudykite“, jie atsiliepė: „Mums neleidžiama ką nors žudyti“. Savo blogą poelgį norėjo perduoti teisėjui žmogui – bet negi apgaus teisėją Dievą? Pilotas tai atliko ir tapo dalininku to, ką atliko, bet palyginus su jais yra daug nekaltesnis. (...) Jeigu jis kaltas, nors tai padarė priverstas, tai nejaugi nekalti tie, kurie privertė daryti? Jokiu būdu! Jis ištarė jam nuosprendį, liepė jį nukryžiuoti, taigi, lyg pats nužudė. Ir jūs, žydai, nužudėte! Kuo nužudėte? Liežuvio kalaviju, nes „išgalandote savo liežuvius“! O kada kirtote, jei ne tuomet, kai šaukėte: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus“?
________________________________________
[1] Plg. David I. Kertzer, Die Päpste gegen die Juden. Der Vatikan und die Entstehung des modernen Antisemitismus. München, List Verlag, 2004.
[2] Christianus in Talmude Iudaeorum sive rabbinicae doctrinae de christianis secreta, išspausdinta 1892 metais Peterburgo Imperatoriškosios katalikų dvasinės akademijos spaustuvėje su Mogiliovo vyskupo imprimatur. Knyga tapo sensacija, išversta į vokiečių, rusų, italų, lenkų kalbas, 1912 metais Seinuose išleista ir lietuviškai.
[3] Andrew Canepa, Pius X and the Jews // „Church history“ 61 (1992), p. 396.
[4] „Bažnyčios žinios“, 1998 Nr. 9.
[5] Talmudo tekste Nojaus sūnus – nežydas, kai kalbama apie įstatymus, Dievo duotus žmonijai sandoroje su Nojumi.
[6] Sanhedrin 59b.
[7] Panašų triuką naudoja ir scholastai, štai šv. Tomas Akvinietis sako: „Atrodo, kad Dievo nėra“ ir šį teiginį įrodinėja (S. th. 1, q. 2, q.3) – bet negalima teigti, kad Akvinietis yra ateistas.
[8] A. Luzsenszky, Der Talmud in nichtjüdischer Beleuchtung, Budapest, 1923.
[9] Sanhedrin 90b.
[10] Sanhedrin 16b – 17a.
[11] T.y., įtartas krikščionybe, o nutiko tai Trajano persekiojimo metu.
[12] Kartais identifikuojamas su Jokūbu Alfiejum arba su Jokūbu jaunesniuoju iš Mk 3,18; 15,40.
[13] Keiksmažodis bedieviams vadinti, čia pavartotas, kaip matyti iš tolimesnio konteksto, prieš krikščionį.
[14] Haggigah 5b.
[15] Miestas prie Babilono, „jie“ reiškia to miesto mokytojus – rav Ješua ir rav Edną.
[16] Sanhedrin 67a.
[17] Marcus Jastrow, Dictionary of the targumim, Talmud Bavli, Yeru¬shalmi and Midrashic literature, NY, 1996.
[18] Sanhedrin 56a.
[19] Christianus in Talmude Iudeorum, p. 34.
[20] A. Stainzalc, Vvedenije v Talmud, M. 1993, p. 41.
[21] Necenzūruotuose leidimuose pridedama – Nazarietis.
[22] Sanhedrin 43a.
[23] Sidur Tehilat Hašem, Jerušalaim, 1997, psl. 8.
[24] Komentarij na russkom jazyke k traktatu Talmuda Bava Mecija, sostavlen Zeevom Meškovom na osnove komentarija rava Adina Even Izraelia (Štainzalca), kn. Talmud, traktat Bava Mecija, glava 1, M., 1995, p. 10–11.
[25] Sotah 22a.
[26] Pesachim 49a.
[27] Teismo diena – Iom Kipur, ypatingų apribojimų bet kokiems veiksmams diena.
[28] Pesahim 49b.
[29] Sanhedrin 58b.
[30] Rabi Šneur zalman iz Liady Likutei amarim – Tanija, V., 1991, p. 41.
[31] Sanhedrin 58b.
[32] Pirkej avot 9a.
[33] Sotah 22a. Pažymėtina, kad šioje knygoje nurodoma, jog visi piktadariai bus pragare tik vienerius metus, ir tik eretikai (minim) krikščionys bus čia amžinai.
[34] 1901–1906, straipsnis „Blood Accusation“.
[35] Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Įvairenybės apie bažnyčios būklę Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje // „Sietynas“, V., 1989, Nr. 7, p. 180.
[36] Bullarium Benedicti XIV, t. 3, p. 213s.