Broleliai mano, žuvę tamsią naktį,
Bet nenulenkę budeliams galvos.
Ar Jūs tikėjot, kad po daugel metų…
Ateisim čia ieškoti Lietuvos???
(N.Rimkienė)

Cingų labdaros fondas ir Viešoji įstaiga Sintautų akademija 2008 06 07 dieną surengė žygį „Zanavykų patriotų takais“. Žygis skirtas Lietuvos Sąjūdžio 20-mečiui. Jo tikslas – gaivinti lietuvių tautos atmintį ir telkti buvusių ir esamų patriotų vertiems darbams. Žygyje dalyvavo Cingų labdaros fondo vadovo Jono Endriukaičio pakviesti Rytų Lietuvos ir Vilniaus krašto (Dieveniškių, Pabradės) mokyklų mokiniai ir mokytojai, „Ryto“ ir „Zanavykų“ draugijų nariai, taip pat patriotiniam turizmui neabejingi šakiečiai.

Zanavykų draugijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas jau kelionės iš Vilniaus metu pasakojo apie zanavykų kraštą, jo kultūra ir žymius žmones. Pirmasis sustojimas buvo Zapyškyje. Šiame dabar 2446 gyventojus turinčiame miestelyje kairiajame Nemuno krante dar XVI a. pr. įkurtas Zapyškio dvaras priklausė Sapiegoms. XVI a. dvaras vadintas Panemune, vėliau – Tarpupiu ir Sapiegiškiu. Čia kairiajame Nemuno krante stovinti gotikinė šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1578 m. Žygio dalyviai susipažino su šiuo brangiu ir labai vertingu XVI a. lietuviškosios gotikos paminklu, mačiusiu visų amžių negandas, karus ir potvynius, apgaubtu legendomis. Bažnyčia nuo XX a. pradžios kulto reikalams nenaudojama. Vasarą joje vyksta bažnytinės muzikos koncertai, minint Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną – kultūriniai renginiai. Greta esančiame Kluoniškių kaime, pačioje aukščiausioje Zapyškio vietoje, pastatytas paminklas poetui aušrininkui A.Višteliui-Višteliauskui atminti (skulptorius S. Žirgulis). Paminklas atidengtas 1989 m. rugsėjo 1 d. per Kalbos šventę. Jame įrašyta: „O brangi lietuviškoji Šventa kalba prigimtoji. Andriui Višteliui, poetui aušrininkui. Zapyškio žmonės”.

Toliau vingiuojantys patriotų takai negali aplenkti mažo, bet kiekvienam besidominčiam Lietuvos karo metų ir pokario praeitimi svarbaus zanavykų miestelio tarp didelių girių Šakių ir Kauno pusiaukelėje –Lekėčių. Tai sena miškininkų gyvenvietė prie Kauno–Šakių plento, nutolusi 30 km nuo Šakių, iš visų pusių apsupta didelių, vešlių girių. Greta – neįkainojami Novaraiščio ornitologinio draustinio, užimančio 600 ha plotą, turtai, kur keliautoją pasitinka ne tik tyras oras, bet ir įvairių paukščių skardžiu čiulbesiu skambanti giria, turistams įrengtas tūkstančiams ilgakojų gervių stebėti apžvalgos bokštelis. Tačiau šio žygio tikslas – ilgaamžė krašto istorija. Giria glaudė, saugojo nuo negandų ne vieną sukilėlį, kovojusį prieš caro valdžią. O pokario metais čia buvo rezistencinio pasipriešinimo centras. 1945 m. Lekėčių valsčiaus Tirmėnų kaime buvo atkurtas Lietuvos Laisvės armijos (LLA) štabas. Lekėčių krašte žuvusiems partizanams atminti pastatyti paminklai, atstatytos žeminės, slėptuvės. Prie jų mus pasitinka buvęs partizanų ryšininkas, ilgametis šių miškų girininkas, lekėtiškis Zenonas Rakauskas. Jis pradeda pasakoti apie partizanų kovas, ir keliautojai, padėję gėlių prie paminklų Lietuvos Nepriklausomybei (1928 m., autorius E. Achembakas) ir žuvusiems „Žalgirio“ rinktinės partizanams, patraukia partizanų takais į girias. Pirmoji pakeliui – partizanų slėptuvė, tapusi paskutine saugia pribėga 2 Lietuvos patriotams – zanavykui P. Jurkšaičiui ir aukštaičiui J. Būtėnui.

Petras Jurkšaitis gimęs 1922 m. spalio 22 d. Šlekynėje (Lekėčių vls.). 1933 m., tėvui mirus, Petrui dar ir vienuolikos metų nebuvo. Šeimoje jis buvo jauniausias ir darbščiausias, todėl ir mylimiausias mamos vaikas. Aukštas (apie 180 cm), gražiai nuaugęs Petras buvo nepakeičiamas kaimo dainininkas ir Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčios choristas. 1941 m. birželio 14–15 d. lietuvių trėmimas į Sibirą jį be galo sukrėtė. Tuomet į nežinią buvo ištremta ir Petro pradžios mokyklos mylima mokytoja, rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pusseserė Ona Kaušaitė-Tamulaitienė, vieno patriotiškiausiai apylinkėje nusiteikusio buvusio savanorio Bernardo Tamulaičio žmona su dviem mažamečiais vaikais. Kaip ir daugelį Lietuvos sūnų, taip ir Petrą, šis žmonių trėmimas į Sibirą atvedė į gen. ltn. Povilo Plechavičiaus organizuojamą Lietuvos vietinę rinktinę. P. Jurkšaitis, 1944 m. Seredžiaus bažnyčioje davęs priesaiką ginti Lietuvą nuo bolševikų, liko jai ištikimas iki paskutinio atodūsio. 1944 m. po nesėkmingų kautynių prie Turgelių su lenkų Armija Krajova Petras paliko dalinį ir, pėsčiomis įveikęs 160 kilometrų, grįžo į gimtinę. Įsitraukęs į aktyvią rezistencinę kovą prieš raudonuosius okupantus, Petras pasirinko Beržo slapyvardį. Šešios žiemos, pragyventos žeminėse, jo optimizmo nepalaužė. Pažinojusieji Petrą prisimena jį kaip tvarkingą, drausmingą, blaivų, drąsų, visuomet pasitempusį karį. O kai 1948 m. gegužės 22 d. į Sibirą buvo ištremti Petro šeimos artimieji, jam jau nieko daugiau neliko, kaip kovoti iki pergalės. Nuo eilinio kario per šešerius kovos metus P. Jurkšaitis išaugo iki viršilos. Rezistencinėje kovoje Petras ėjo įvairias pareigas, o nuo 1947 m. jis jau buvo būrio bei tėvonijos vadas, rezistencijos užsieniui įgaliotinio Juozo Lukšos-Skirmanto patikėtinis. 1950 m. P. Jurkšaitis kartu su Juozu Širviu ir partizanų ryšininku Juozu Viržaičiu ties Šunkariais (Jankų vls.) įrengė slėptuvę iš Vakarų atskrendantiems desantininkams, tarp kurių buvo ir žinomas žurnalistas, rezistencijos kovotojas Julijonas Būtėnas (1915–1951). Gimęs Dovydų kaime, Joniškio valsčiuje, Pasvalio rajone, Julijonas 1933 m. baigė Linkuvos gimnaziją, joje pasižymėjo neeiliniais gabumais svetimoms kalboms ir polinkiu į žurnalistiką. VDU jis studijavo teisę ir kartu baigė Karo mokyklą. Dar studijų metais ėmė bendradarbiauti krikščionių demokratų dienraštyje „Rytas“, vėliau „XX amžius“, „Židinyje“, „Studentų dienose“. 1939 m. tapo Lietuvos žurnalistų sąjungos nariu, 1940 m. – Sąjungos valdybos nariu. J. Būtėnas pasižymėjo kaip gabus, operatyvus užsienio politikos komentatorius, rašęs greitai, informatyviai, įdomiai, puikiu, aukšto intelektualinio lygio stiliumi. Redakcija jį siuntė į Paryžių tobulintis politikos mokslų srityje, bet artėjanti karo audra privertė grįžti į Lietuvą. Dar gimnazijoje įtvirtinti ateitininkijos principai suteikė jo kūrybinei ir visuomeninei veiklai tvirtą vertybinį idealistinį pagrindą. Prasidėjus sovietų okupacijai, 1940 m. rugpjūčio mėnesį 25-erių metų jaunuolis perėjo sieną į Vokietiją, kur Berlyne kapitono L. Škirpos vadovaujamas kūrėsi antisovietinis ir antinacinis Lietuvių aktyvistų frontas. Tapo aktyviu jo nariu, įsipareigojusiu kovoti dėl Lietuvos, atsidūrusios karo audrose, laisvės. 1941 m. frontininkai ėmė leisti rezistencinį dienraštį „Į laisvę“, tad su frontu į Lietuvą grįžęs J. Būtėnas dirbo „Į laisvę“ redakcijoje. 1944 m. grįžęs į Kauną, buvo Vietinės rinktinės vado, generolo P. Plechavičiaus adjutantas. 1944 m. naciams likvidavus Vietinę rinktinę, atsidūrė Kauno gestape, buvo nugabentas į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Iš ten pateko į Gdynės lagerį, iš kur pabėgęs atvyko į Berlyną, susirado VLIKą ir įsidarbino Informacijos biure, su kuriuo 1945 m. rudenį persikėlė į Pfullingeną. 1947 m. buvo išrinktas Lietuvių žurnalistų sąjungos vicepirmininku.1948 m VLIKo Informacijos tarnyboje redagavo Eltos biuletenius. Rašė į emigrantų „Žiburius“, buvo tarptautinio DP laikraščio „Im Ausland“ užsienio politikos apžvalgininkas. Dirbdamas Berlyne kaip „Į laisvę“ korespondentas, o vėliau Pfullingene J. Būtėnas palaikė ryšius su švedų, šveicarų, italų, japonų, turkų žurnalistais. Mokėdamas rusų, vokiečių, prancūzų, anglų, švedų kalbas ir būdamas geras stilistas, Vokietijoje garsėjo kaip vienas geriausių politikos apžvalgininkų. Ypač susidraugavo su švedų žurnalistu Arvidu Fredbergu, 1941–1943 m. Berlyne akredituotu švedų dienraščio „Svenska dagbladets“ korespondentu.Vokietijoje jis susitiko ir susibičiuliavo su legendiniu Juozu Lukša-Daumantu, apsisprendusiu grįžti į sovietų trėmimais ir kitomis represijomis nusiaubtą Lietuvą ir įsilieti į partizanų gretas. Toks Daumanto pasiryžimas paveikė J. Būtėną. Kaip ir Juozas Lukša, pasiryžo keliauti desantu į Lietuvą, susisiekti su partizanais ir pasauliui pateikti objektyvias žinias iš partizanų veikimo zonų. Jis žinojo, kad vyksta į tikrą mirtį ir kad išlikti gyvam Lietuvoje galima ne daugiau kaip pusmetį. 1951 m. balandžio 19 d. jis išskrido į Lietuvą su antrąja desantininkų grupe. Julijonas buvo realistas, ne spontaniškai apsisprendė, apie tai jis turėjo galvoti ir pergalvoti, nes puikiai žinojo tarptautinę padėtį ir padėtį Lietuvoje. Taigi kovojančią Lietuvą J. Būtėnas pasiryžo pasauliui parodyti savo gyvybės kaina. 1951 m. partizanų pasipriešinimas silpo, bet dar ruseno viltis sulaukti pagalbos iš laisvajame pasaulyje gyvenančių lietuvių. Kartu su Petru Jurkšačiu įsikūrė saugiu atrodžiusiame Rūdšilio girios bunkeryje. Bet 1951 m. gegužės 21 d. čia įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Tą rytą pavasariniam gyvenimui besiskleidžiančioje gamtoje, kaip manoma, NKVD užverbuotam partizanui išdavus, slėptuvę apsupo 600 enkavedistų. Nuo niekšiškos okupantų rankos žuvo abu – zanavykas P. Jurkšaitis ir aukštaitis J. Būtėnas.1999 m. J. Būtėno žygdarbis buvo įvertintas Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu. Padėjus gėlių ir jaunimui sudainavus žuvusiems skirtų dainų, patraukiame toliau.

Vėl sustojame pasiekę garsią partizanų stovyklą Valkų kalvoje. Tai Valkų mūšio vieta. Čia buvo apie 100 partizanų. Jie rengė pasalas, puldinėjo rusų įgulas. Praėjus frontui, reguliarūs sovietinės kariuomenės daliniai pasklido po Lietuvos miestus ir miestelius naikinti partizanų. Jie 1945 m. gegužės 12 d. apsupo ir partizanų stovyklą Valkų kalvose. Stovykloje buvo apie 60 kovotojų. Pasigirdus rusiškiems keiksmams ir tradiciniam „Ura“, rusai puolė partizanus. Šie, atidengę ugnį, atmušė puolimą, antra ataka irgi buvo atremta. Nors ir partyrę daug nuostolių, rusai po 3 valandų puolė dar kartą. Partizanams baigėsi šoviniai, ir jie, metę granatas ir pasinaudoję dūmų ir dulkių uždanga, grupėmis pasitraukė iš apsupimo. Partizanams vadovavo kapitonas Jurgis Valtys. Mūšyje žuvo 19 partizanų ir 78 kariai pasieniečiai.

Dabar – į Zyplių dvarą. Jį XIX a. viduryje įkūrė Polocko gubernijos dvarininkas Jonas Bartkovskis. Tačiau dvaro poveikis ūkiniam ir kultūriniam valsčiaus gyvenimui ryškus ir paskutinio dvarininko Tomo Potockio laikais. Grafas ne tik1891–1901 m. iš pagrindų pertvarkė dvaro sodybą, pristatė dviaukščius korpusus, sukūrė vakarinę parko dalį, nutiesė parką ribojančius kelius – alėjas. Atsirado oranžerija, fazanų voljeras, tryško fontanai, buvo iškasti du tvenkiniai. Po T. Potockio mirties iki Pirmojo pasaulinio karo dvarą valdė jo žmona. 1919 m. iš Seinų čia perkelta kunigų seminarija, dar vėliau atidaryta žemės ūkio mokykla. Karo ir pokario laikotarpiu veikė ligoninė, čia buvo kolūkio kontora, apylinkės vykdomasis komitetas.

Patį Zyplių dvaro ansamblį sudaro 13 pastatų grupė: rūmai, dvi oficinos, virtuvė, karvidė, arklidė, tvartas, svirnas, ratinė, kumetynas, šunidė. Sodybos pastatus supantis parkas yra vienas didžiausių Lietuvoje, išsaugojęs gana retas medžių rūšis: platanalapį klevą, paprastuosius ir raudonuosius ąžuolus, sidabrinius klevus, baltąsias bei balzamines tuopas, garsėjantis 380 metų senumo ąžuolu.

Lukšių miestelio seniūno, tautodailininko skulptoriaus Vido Cikanos rūpesčiu ir pasitelkus vietinius žmonių resursus nuo 2001 m. prasidėjo sodybos atstatymo bei tvarkymo darbai. Jau 2003 m. dvare įsikūrė Šakių rajono tautodailininkų draugija „Dailius“, veikia tautodailininkų darbų parodos. Čia įkurtame meno centre nuolat eksponuojama daug meno dirbinių: paveikslų, rankdarbių, medžio, akmens skulptūrų, keramikos, kalvystės, stiklo dirbinių, įspūdingi sodai, kaukės. Zyplių dvaras tapo lankomu menininkų, mokinių, rajono, užsienio svečių, verslininkų objektu. Čia nuolat vyksta projektų pristatymai, konferencijos, sueigos, šventės, savaitgaliais rodomi kaimo teatrų spektakliai. Pati dvaro aplinka sudaro puikias galimybes rengti įvairias šventes, kūrybinius plenerus. Įvairių kultūrinių sąjungų, organizacijų veikla nuolat tampa bendradarbiavimo su Zyplių dvaru veikla, todėl kultūrinių renginių čia surengiama tikrai daug. Šiuolaikinių krašto patriotų dėka jis tapo meno ir kultūros traukos centru.Tai, kas gyva ir tikra, traukia čia atvykti, pabūti, palikus vėl sugrįžti.

Išvykę iš Zyplių keliautojai pasuka į pietrytinę Šakių rajono dalį, kur prie kelio Šakiai–Maijampolė, trijų vietinių kelių sankryžoje, netoli upės Novos įsikūręs Griškabūdis. Žymiausios vietos čia – radialinė miestelio aikštė – XIX a. urbanistikos paminklas, unikali aštuonkampė vėlyvojo baroko stiliaus medinė bažnytėlė ir greta kapinaitėse palaidoti žymūs Lietuvos patriotai. Šis šviesus kraštas išaugino Lietuvai net 87 kunigus, 2 vyskupus, ištikimai tarnavusius ne tik bažnyčiai, bet ir visos Lietuvos kultūrai, švietimui, mokslui bei daugelį kitų šalies istorijoje svarbių asmenybių. Juk čia pat – Rygiškių kaimas, kalbininko Jono Jablonskio, pasirašinėjusio Rygiškių Jono slapyvardžiu, tėviškė. Gražioje J. Jablonskio tėviškės sodyboje įrengtas kalbininko memorialinis kambarys. Kieme šlama ąžuolas, griškabūdiečių vadinamas Rygiškių Jono ąžuolu. Čia rengiamos kaimo teatrų šventės, jaunųjų kanklininkų stovyklos, kiti renginiai. Iš to paties kaimo išvingiavo ir švietėjo, pirmojo Sūduvos rašytojo kunigo Antano Tatarės keliai.

Barokinė Griškabūdžio Kristaus atsimainymo bažnyčia mena XVIII a. vidurį, kai parapija tapo Naumiesčio karmelitų filija. Čia Vilniaus vaivados ir LDK etmono Mykolo Višnioveckio ir jo žmonos Teklės Vyšnioveckienės lėšomis 1742–1743 m. pastatyta medinė bažnytėlė, kurią konsekravo Žemaičių vyskupas Antanas Dominykas Tiškevičius. 1792–1794 m.jau iškilo gražus, įdomios architektūros sakralinis statinys. Tai vienintelė Lietuvoje aštuoniakampė medinė bažnyčia, Zanavykų krašte garsėjanti šv. Onos atlaidais. Vienas iš vertingesnių – XVIII a. Simono Sorio italų mokyklos dailininko darbas „Šventoji trejybė“. Šio unikalaus statinio interjerą dengia plokščios lubos, atremtos į keturias mūrines jonėnines kolonas. Lubų vidurio perdanga pakelta ir imituoja veidrodinį skliautą. Aštuonkampę dalį juosia galerija, o sienas dengia polichrominė sienų tapyba, daugiausia imituojanti architektūros elementus. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje, kol čia dar buvo karmelitai, bažnyčią puošė septyni altoriai: didysis su Pasaulio Išganytojo paveikslu ir šeši šoniniai — Škaplieriaus Švč. Mergelės Marijos, Šv. Juozapo, Šv. Onos, Šv. arkangelo Mykolo, Šv. Teklės, Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo. Kaip matyti, altoriai buvo tituluoti karmelitams svarbių įvykių, šventųjų ir bažnyčios fundatorių garbei. Griškabūdyje gyvavusi karmelitų rezidencija paliko šį puikų architektūros perlą. Nors 1877–1880 m. remonto metu senieji altoriai buvo pakeisti naujais — neobaroko formų, kurių autoriumi laikomas meistras Gutti, bažnyčia pasipuošė ir daugeliu naujų altorinių paveikslų, senoji barokinė dvasia gyva. Žinoma, kad vienuolių karmelitų ypač garbinamą Škaplieriaus Švč. Mergelę Mariją 1873 m. nutapė dailininkas A. Muržinovskis. Nuo 1922 m. čia klebonavęs Juozas Vaičaitis (poeto Prano Vaičaičio (1881-1961) brolis) vėlgi 1929 m. atnaujino bažnyčią, o 1933 m. pagal inžinieriaus Antano Bistricko projektą pastatė gelžbetoninę varpinę. Prie jos J. Vaičaitis, Griškabūdyje klebonavęs 42 metus, ir palaidotas. Greta esančiose kapinaitėse – garsiosios Pranaičių šeimos atminmas. Šią šeimą garsino pirmiausia kunigas, misionierius, keliautojas, visuomenės veikėjas ir spaudos bendradarbis iš Panenupių, profesorius Justinas Bonaventūra Pranaitis. Šis, pasak B. Aleknavičiaus, „Zanavykas, drebinęs pasaulį“, buvo neeilinė asmenybė ir ryškiai išsiskyrė visuomeninio politinio bei religinio gyvenimo padangėje“. Gimęs 1861 m. liepos 27 d. Panenupių kaime, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, jis mokėsi Lukšių bei Griškabūdžio mokyklose, Marijampolės gimnazijoje, o vėliau – Seinų kunigų seminarijoje, Petrogrado dvasinėje akademijoje. Būdamas 29-erių, paskirtas šios akademijos dvasios Tėvu, o po metų – akademijos prefektu, vicerektoriumi. Pajutęs pašaukimą tapti misionieriumi, išvyko į Rusiją, Turkestaną. Čia jis statė bažnyčias Taškente, Samarkande, Ašchabade, Kizil-Arvate, Margelane, pastatė ir įrengė daug koplyčių, 1906 įsteigė „Romos katalikų labdaros draugiją“, taip pat dramos draugiją, kelias bibliotekas. Dar būdamas Peterburge, vienas pirmųjų pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai, bendradarbiavo lietuvių spaudoje, 1904 m. išleido pirmąjį po lietuvių spaudos atgavimo Rusijoje lietuvišką spaudinį „Atsišaukimas“. 1917 m. sausio 28 d. Peterburge kun. J. Pranaitis netikėtai mirė. Kai kurie šaltiniai teigia, jog mirė nuo vėžio, kiti – jog buvo nunuodytas. Palaikai nugabenti į Taškentą ir iškilmingai palaidoti prie jo statytos bažnyčios. Deja, 1923 m. jo kapas buvo bolševikų išniekintas, palaikai išmesti. Jų buvimo vieta ir dabar nežinoma.

Ne mažiau žymi ir kunigo sesuo rašytoja, knygų leidėja, keliautoja Julija Pranaitytė. Gimusi 1881 m., Julija brolio rūpesčiu pradėjo mokytis prestižinėje Peterburgo Šv. Jektaterinos gimnazijoje, kartu su iš visos Rusijos imperijos susirinkusiomis su kitomi žymesnių šeimų merginomis. Mokykloje vyravusi priešiška lenkiška ir vokiška dvasia ne tik nepaveikė Julijos, bet niekinamai pravardžiuojama litvomane ir cholope, ji apsisprendė būti tikra lietuvaite. Juo labiau, jog 1896 m. vasarą sesers Banaitienės sodyboje susipažino su taip pat Petrapilyje teisę studijavusiu Pranu Vaičaičiu. Gili draugysė netrukus peraugo į meilę, kuri, deja, nebuvo laiminga. Pranui Vaičaičiui mirus džiova, Julija prie kapo prisiekia netekėti ir savo pažadą įvykdo. Išvykusi studijų į Šveicariją, ji tapo lietuviškos spaudos bendradarbe, o nuo 1903 m. atvyksta į JAV ir perima „Žvaigždės” redagavimą. Tampa ne tik leidėja, redaguoja straipsnius, rašo pati. Išleidžia per 30 knygų, tarp kurių 1912 m. ir Prano Vaičaičio eiles. Julija taip pat nemažai keliauja – apsilanko Taškente, Chivoje, Bucharoj, Samarkande, Baku, Jerevane, Vladikaukaze, Maskvoje ir Peterburge. 1914 m., išleidusi knygą „Iš kelionių po Europą ir Aziją“, tampa pirmąja Lietuvos keliautoja rašytoja. Visas lėšas paaukojusi kultūrinei veiklai, 1944 01 29 dieną Filadelfijoje garsioji keliautoja, vieniša ir niekam nereikalinga, varge ir skurde miršta. Neatsiradus lėšų, Julija palaidojama niekam nežinomame vargšo kape, o jos garsusis archyvas, tapęs irgi niekam nereikalingu, išvežamas į Filadelfijos sąvartyną.Toks skaudus lietuvės inteligentės patriotės likimas.

Griškabūdyje palaidotas kitas garsus šios šeimos narys vargonininkas ir chorvedys Petras-Juozas Pranaitis. Gimė 1868 m., muzikos mokėsi pas Naumiesčio parapijos vargonininką, vėliau-Peterburgo konservatorijoje. Išmokęs vargonuoti, buvo vargonininku Peterburgo katalikų dvasinėje akademijoje. Čia subūrė chorą, kuriame giedojo ir būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Parašė kūrinių fortepijonui – polkų („Lietuvaitė“, skirta seseriai Julijai ir kt.), mazurkų, sonatą ir kitų smulkesnių kūrinėlių, harmonizavo liaudies dainas ir mokė jų savo chorą. Manoma, jog kūrybiškai bendravo su Vincu Kudirka, patarė jam net redaguojant tautinę giesmę. Padėję gėlių ir uždegę žvakutes ant garsių vietos asmenybių kapų, apsilankę garsiojoje Jablonskynėje, sukame Kudirkos Naumiesčio link. Prie kelio mus pasitinka memorialas žuvusiems partizanams Galiniuose. 1947 m. gruodžio 27 d. čia žuvo 5 Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Vyčio kuopos partizanai – būrio vadas Vytas Svotelis-Naras, Jonas Cimbolaitis-Šarvas, Adomas Tumosa-Matrosas,Vytas Endziulaitis-Svajūnas ir Pranas Svogūnaitis-Klevas. Žuvusiųjų palaikai buvo apiplėšti, išniekinti, o vėliau užkasti prie NKVD būstinės Griškabūdyje. 2007 m. rugsėjo 8 dieną partizano Adomo Tumosos-Matroso giminaičių, gydytojų Tumosų šeimos iniciatyva, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui netoli Novos upelio, šis baltas paminklas su Gedimino stulpais ir žuvusiųjų pavardėmis. Paminklo autorius skulptorius Vidas Cikana ir jo sūnus Aidas. Vėl gi padėję gėlių ir uždegę atminimo žvakeles, žygio dalyviai keliauja Kudirkos Naumiesčio link. Pravažiuojama pro Tupikų kaimą, kur 1866 m. lapkričio 19 d. gimė būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, kunigas J. Staugaitis. Jis ir Marijampolės senelių ir našlaičių namų bei pirmojo vaikų darželio Lietuvoje kūrėjas, rūpinosi pradinių lietuviškų mokyklų steigimu, Marijampolėje atidarė mergaičių progimnaziją. Jis ir spaudos bendradarbis, politikas, labdaros organizacijų ir šalpos draugijų steigėjas, Lietuvos Tarybos narys, net jos pirmininkas. Jam pirmininkaujant, Seime buvo priimta Lietuvos Konstitucija, žemės reformos projektas. Mokėdamas 7 užsienio kalbas, sėkmingai darbavosi diplomatijos srityje. J. Staugaitis buvo paskirtas Popiežiaus rūmų prelatu, 1926 m. Telšių vyskupu ir Klaipėdos krašto prelatu. Jis parašė 17 knygų ir daugiau nei 350 straipsnių. Kaip argumentinį atsaką V. M .Putino romanui „Altorių šešėly” vyskupas parašė trijų tomų romaną „Tiesos keliu“, apysaką „Tarp jausmų ir pareigos“. J. Staugaitis buvo vienas veikliausių ir aktyviausių prieškario Lietuvos vyskupų patriotų, aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Plataus masto politikas ir diplomatas, vaisingai dirbęs Lietuvos labui. Kaip aukštas Bažnyčios hierarchas, daug nuveikęs žemaičių kraštui ir bažnyčiai. Visą savo gyvenimą paskyrė Lietuvai.

Mirdamas, ištarė paskutinius žodžius: „Dieve, neapleisk Lietuvos!…”

O pakeliui – pirmosios Lietuvos moters lakūnės A. Liorentaitės tėviškė. Ši pavardė daugeliui negirdėta ir nežinoma, nes ilgą laiką lakūnės ir parašiutininkės vardas nebuvo minimas. Sovietmečiu valdžia ją smerkė už pasitraukimą iš Lietuvos. O ji – pirmoji moteris lakūnė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Gimusi 1911 11 11 d. Žvirgždaičių kaime gausioje pasiturinčių ūkininkų šeimoje, baigė Vilkaviškio gimnaziją ir įsidarbino Kaune. Sykį, paskraidinta lėktuvu vyresniojo brolio Jono, kuris tarnavo karo lakūnu, Antanina susižavėjo aviacija ir nusprendė pati įvaldyti lėktuvą. 1935 m. ji buvo įtraukta ir į eskadrilę, tinkamą skraidyti karo sąlygomis. Ji taip pat pirmoji moteris parašiutininkė Lietuvoje. Liorentaitė skraidė iki 1939 m., vėliau dėl sovietų okupacijos jos šeimos likimas susiklostė tragiškai. Kurį laiką lakūnė gyveno karo pabėgėlių stovykloje, 1949 m. persikėlė į JAV, kur gyveno itin kuklų gyvenimą. Antanina Liorentaitė mirė 2003 m. vasario 4 d. Čikagoje (JAV). Palaidota Žvirgždaičių kapinėse.

Pasukę Pūstelninkų kaimo link dar aplankome rašytojo, pedagogo, vaikų literatūros klasiko Prano Mašioto tėviškę. Baigęs Maskvos universitetą, 1891–1915 m. mokytojavo Rygoje. Pirmojo pasaulinio karo metais vadovavo gimnazijai Voroneže. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919–1923 m. buvo Lietuvos švietimo ministro pavaduotojas. Nuo 1924 m. – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius. Mirė 1940 m. rugsėjo 14 d. Kaune. P. Mašioto sodybos vietoje Pūstelninkų kaime įkurtas rašytojo memorialas.

Pagaliau, toje vietoje, kur Širvinta įteka į poetų apdainuotąją Šešupę, įsikūrusi viena seniausių Sūduvos gyvenviečių – Kudirkos Naumiestis. Už Širvintos ir Šešupės driekiasi Mažosios Lietuvos žemės. Ten buvo išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmieji lietuviški laikraščiai, V. Kudirkos „Varpas”. Tamsiais ir darganotais vakarais ar naktimis, iš ten per Šešupę, Kudirkos Naumiestį, skynėsi kelią knygnešiai, gabendami uždraustą lietuvišką žodį. Miestelis išaugo iš XVI a. viduryje buvusio Duliebaičių kaimo. XIXa. antroje pusėje, spaudos draudimo laikotarpiu, vietovė tapo svarbiu knygų platinimo centru. Daugelis gyventojų tapo knygnešiais. Labiausiai pagarsėjo spaudos platintojai Antanas Baltrušaitis-Antanėlis ir Kostas Stiklius.

Senoji miestelio dalis išlaikė buvusį gatvių tinklą ir tūrinę erdvinę kompoziciją, rūpestingai tvarkoma XVIII a. statyta baroko stiliaus bažnyčia. Kudirkos Naumiesčio apylinkėse gimė ir augo lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis, kompozitorius Antanas Vanagaitis, rašytoja Petronėlė Orentaitė. Čia gyveno „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktoriai K. Grinius, J. Bagdonas.1990 m. atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje, Kudirkos Naumiestyje atgijo švietėjiška veikla. 1998m. pastatytas modernus dr. V.Kudirkos muziejus, kuriame naumiestiečių pastangomis surinkta vertinga istorinė medžiaga.

Aplankome svarbiausias miestelio vietas. Tai pirmiausia dr. Vinco Kudirkos paminklas ir muziejus. Lietuvos himno autorius, poetas dr. Vincas Kudirka Naumiestyje apsigyveno nuo 1897 m. Čia jis vertėsi gydytojo praktika, kūrė, redagavo „Varpą“. Šiame mieste jis praleido paskutinius savo gyvenimo metus, čia ir palaidotas. 1934 m. miestelio centre pastatytas skulptoriaus Vinco Grybo paminklas didžiajam varpininkui, o savivaldybės nutarimu miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. Dabar buvusio namo vietoje, kuriame gyveno, galima aplankyti V. Kudirkos muziejų, atidarytą 1998 m. Dalis muziejaus ekspozicijos yra skirta Naumiesčio ir jo apylinkių istorijai, iš krašto kilusiems šviesuoliams. Antroji ekspozicijos dalis skirta varpininkams ir iškiliausiam iš jų – Vincui Kudirkai. Tiltas per Šešupę taip pat pavadintas Kudirkos vardu.

Taip pat svarbi ir įdomi baroko stiliaus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, statyta 1783 m. pagal architekto vienuolio Valičiausko projektą. Per vėlesnius remontus bažnyčia įgavo ir klasicizmo stiliaus bruožų. Nuo 1644 m. iki 1805 m. čia veikė basųjų karmelitų vienuolynas, kuris kūrė katalikiškas parapijas, statė bažnyčias. Iš karmelitų laikų bažnyčioje išlikęs paveikslas, vaizduojantis soste sėdinčią Mariją su kūdikiu ir tiesiančią ranką škalpierius karmelitų vienuolyno steigėjams – Šv. Jonui ir Šv. Teresei. Joje kasmet vyksta Šv. Petro atlaidai, sutraukiantys daugybę maldininkų. Čia ir LDK Vytauto paminklas prie Širvintos upės tilto.

Nepamirštame ir Kudirkos Naumiestyje gyvenusio ir kūrusio unikalus liaudies skulptoriaus P. Sederevičiaus skulptūrų ansamblio, sukurto jo sodyboje. Sodybos kieme stovi jo nulipdytos primityviojo meno skulptūros. Pirmieji P. Sederevičiaus kūriniai buvo arkliai, po to atsirado Pr. Vaičaičio, Dariaus ir Girėno, J.Tumo-Vaižganto ir kitų žymių žmonių biustai. P. Sederevičiaus skulptūrų ansamblis – bene vienintelis Lietuvoje panašaus pobūdžio primityviojo liaudies meno pavyzdys.

A.Spranaičio privatus Širvintos miestelio muziejus, skirtas Širvintos miestelio (Karaliaučiaus srityje) gyventojų istorijai. Eksponuojami dokumentai, nuotraukos, daiktai, atspindintys lietuvių ir vokiečių ryšius, jų bendrą gyvenimą tam tikru istoriniu laikotarpiu. Tai buvo vienas gražiausių Mažosios Lietuvos miestų. Jį garsino liuteronų bažnyčia, savo grožiu nenusileidusi net ir išpuoštoms katalikų bažnyčioms bei savo stiliumi primenanti garsiąją Kiolno katedrą. Stovėjo dviaukščiai-triaukščiai raudonų plytų mūro gyvenamieji namai, didžiulis prekybos centras, driekėsi akmenimis grįstos gatvės. Tai buvo tipiškas mažosios Lietuvos miestas, palaikęs itin glaudžius ryšius su vos už kelių šimtų metrų – kitapus Šešupės ir Širvintos santakos esančiu Kudirkos Naumiesčiu. Nors Širvintos miesto gyventojai daugiausia buvo vokiečių kilmės, tačiau jau buvo pramokę lietuviškai, perėmę dalį lietuviškų papročių. Vieni pas kitus ėjo ieškodami darbo, apsipirkti ar mokytis. Širvinta buvo ir tenykštės liuteronų parapijos centras, per šį prieš šimtmetį ėjo ir knygnešių takai, kuriais iš Karaliaučiaus krašto į Lietuvą keliavo draudžiama spauda. Šiuo metu senųjų unikalios architektūros pastatų nebelikę. Šeimininkauja tik keliolika rusų kareivių. Pirmoji nedidelė įvairių daiktų, nuotraukų paroda buvo surengta 1996 metais. Ją surengti Spranaičius paskatino tuomet į šį kraštą pradėję važinėti iš Karaliaučiaus krašto kilę Vokietijos piliečiai. Po jos į Kudirkos Naumiestį dažniau pradėjo važinėti buvusių širvintiečių delegacijos ir pradėjo dovanoti įvairius daiktus, nuotraukas, dokumentus, pačių braižytus gimtųjų vietovių žemėlapius, užrašytus prisiminimus.

Kitas kelionės punktas – Sintautai, nedidelis, bet šviesus kaip saulėgrąžos žiedas Sintautų miestelis, prigludęs prie kelio Šakiai–Kudirkos Naumiestis. Sintautų vardas istoriniuose šaltiniuose minimas jau 1561m. Tada prie Šešupės ir Aukspirtos upelio keturi karališkosios malonės valdiniai Petras, Vilius, Jurgis ir Grigas Suntautavičiai (Suntauto vaikai) gavo 3 valakus žemės. Taip ši dar Veliuonos dvaro giriose esanti vietovė imta vadinti Suntautaičiais. Sintautų miestelyje ryškų kultūrinį pėdsaką paliko XIX a. viduryje klebonavęs švietėjas, rašytojas kun. A.Tatarė, kurį mena kuklus muziejėlis senojoje bažnyčioje ir koplytstulpis jos šventoriuje. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, miestelyje įsikūrė valsčiaus savivaldybė, žemės ūkio kooperatyvas, smulkaus kredito bankelis, parapijos salė, paštas, biblioteka, valcinis malūnas, aliejaus spaudykla, krautuvės. 1924 m. pastatyta ir šiandien veikianti pieninė. Antrojo pasaulinio karo metais, besitraukiant hitlerininkams, frontas ties Sintautais laikėsi dvi savaites, todėl miestelis smarkiai nukentėjo. Derlingos Sintautų krašto žemės, turtingi ūkininkai Lietuvai davė daug žymių žmonių: Nepriklausomybės Akto signatarus Saliamoną Banaitį ir Joną Vailokaitį, poetą Praną Vaičaitį ir Edmundą Steponaitį, muzikus Juozą Kamaitį, Kazimierą Viktorą Banaitį, kalbininką Juozą Pikčilingį, choreografą Juozą Lingį ir kitus. Daugelis jų mokėsi senojoje ir šiandien tebestovinčioje Sintautų mokykloje, o jų atminimas įamžintas vidurinės mokyklos literatūriniame muziejuje, amžino poilsio dauguma jų atgulė Sintautų kapinaitėse. Aplankę jas, padėję gėlių ir nusilenkę praeities patriotams, susitinkame su ne mažiau žymiu ir svarbiu dabarties Lietuvos puoselėtoju, Sintautų bažnyčios atstatytoju kunigu prelatu Antano Maskeliūnu. Jį sutinkame prie Senosios bažnytėlės (dabar kunigo ir rašytojo Antano Tatarės muziejėlis). Apžiūrėję jį patraukiame link vienos svarbiausių miestelio vietų – Sintautų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios.

Veliuonos valdytojas Albertas Radvila 1641 m. pastatė medinę koplyčią. Ją retkarčiais aptarnaudavo Naumiesčio karmelitai. Apie 1685 m. paskirtas nuolatinis kunigas, 1697 m. pradėtos rašyti metrikų knygos. 1703 m. minima maža bažnyčia, apipuvusiomis grindimis. 1788 m. ji sudegė, tais pačiais metais pastatyta nauja. Ją 1800 m. konsekravo Vygrių vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius; įkurta parapija. Sudargo klebonas Petras Jucevičius 1822 m. paskyrė bažnyčiai 15 000 auksinų. XIX a. pirmojoje pusėje veikė parapinė mokykla. Sintautuose 1855–1863 m. klebonavo švietėjas, rašytojas, vertėjas Antanas Tatarė (Totoraitis - 1805–1889). Jis sutvarkė parapijos trobesius, apie 1860 m. suremontavo bažnyčią, įrengė 3 altorius, pastatė varpinę, mokyklą, kleboniją, prieglaudą, įveisė didelį sodą su keliais šimtais šilkmedžių, nutapė paveikslų, nupirko varpą. A. Tatarė už 1863 m. sukilimo rėmimą ištremtas į Penzos guberniją. Amnestuotas be teisės grįžti į Lietuvą. Bažnyčia 1907 m. sudegė. Nesulaukus valdžios leidimo, pradėta statyti laikina. Policija mėgino uždaryti be leidimo statomą maldyklą, tačiau gyventojai pasipriešino. Laikinoje bažnyčioje 1908–1909 m. neleista laikyti pamaldų (laikytos kapų koplyčioje). 1907 m. įsikūręs „Žiburio“ draugijos skyrius įsteigė biblioteką-skaityklą. 1909 m. pradėtos degti plytos naujai mūrinei bažnyčiai. 1913 m. pašventintas jos kertinis akmuo. Statybą sutrukdė karas. Kunigo Stanaičio rūpesčiu 1918–1922 m. bažnyčia pastatyta (pirmos pamaldos laikytos 1922 m. gruodžio 8 d.). 1920 m. įsikūrė pavasarininkų kuopa. 1944 m. rugpjūčio 20 d. vokiečių artilerija bažnyčią padegė ir apgriovė. Po Antrojo pasaulinio karo Sintautų klebonas Jonas Damijonaitis (1901–1949) areštuotas ir kalintas, mirė Vilniaus kalėjime.

Laikina bažnyčia 1950 m. įrengta parapijos namuose. Administratorius kunigas Antanas Maskeliūnas po 1971 m. ją suremontavo, 1977 m. pristatė bokštą, įvedė šildymą. 1989 m. gautas leidimas atstatyti mūrinę bažnyčią. Ši dvibokštė Sintautų bažnyčia su gražiais vitražais ir atkurtu skulptoriaus Vinco Grybo altoriumi buvo atstatyta 1995 m. kunigo prelato Antano Maskeliūno rūpesčiu.

Po šio susitikimo, pažinties su bažnyčia ir jos patriotu Antanu Maskeliūnu, sukame senosios ir gerokai apgriuvusios medinės, didžiuosius krašto vyrus menančios, mokyklėlės link. Čia vyksta pirmieji Sintautų krašto dainiaus Prano Vaičaičio skaitymai Sintautuose, skirti kraštietės poetės V. Vilčinskienės gimtadieniui. Skaitymuose dalyvavo ir savo eiles skaitė kraštietės poetės Valerija Vilčnskienė, Vaiva Markevičiūtė, Anna Povilaitienė, Antanina Klimaitienė, Zita Nikolaitienė. Dainavo Sintautų kūltūros centro romansų ansamblis, vadovaujamas Jūratės Navickienės, poeto P.Vaičaičio eiles skaitė Sintautų kultūros centro darbuotojos L.Girdauskienė ir V.Čeplevičienė.

Žygį užbaigiame gėlių padėjimu, uždegta žvakute ir tylos minute prie Genocido aukų memorialo Šakių kapinėse.

Šiame zanavykų patriotų kelyje sutikome tikrai daug buvusių ir esamų Lietuvos šviesuolių, darbštuolių ir gynėjų, klojusių pamatus Tėvynės suklestėjimui. Tyloje susimąstom ir suvokiam, kad tik prisimindami juos ir pratęsdami nebaigtus Tėvynės kūrimo darbus, kiekvienas galim įprasminti ir savo kasdienę veiklą.

Informaciniai žygio rėmėjai – laikraščiai „Valsčius“, „Draugas“, „Mokslo Lietuva“, Lietuvių jaunimo bendrija „Lituanica“.

Tekstą pagal informaciją internete parengė VšĮ Sintautų akademija projektų vadovas Vitas Girdauskas.