Žymus teisininkas, valstybės veikėjas gimė 1889 m. sausio 13 d. Kiaulupių kaime, Sintautų valsčiuje. Vaikystę praleido tėvų ūkyje. 1906 m. balandžio mėnesį išvyko į Kauną, pradėjo dirbti kaimyno Saliamono Banaičio įsteigtoje spaustuvėje. Gabus jaunuolis greitai įgavo S. Banaičio pasitikėjimą, jam buvo paskirta tvarkyti kai kuriuos spaustuvės dokumentus. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą 1913 m. išvyko į Maskvą laikyti keturių gimnazijos klasių egzaminus. Lietuvą okupavus vokiečiams, 1915 m. S. Banaičio iniciatyva Kaune buvo sudaryta miesto gyventojų atstovybė. Joje aktyviai dalyvavo ir J. Pikčilingis. Tuo metu jis vedė spaustuvėje dirbusią Prancišką Bartkevičiūtę, kuri vėliau buvo žinoma Lietuvos moterų organizacijos veikėja. Jiems 1916 m. rugsėjo 26 d. gimė sūnūs dvyniai: Algimantas ir Jonas. Tais pačiais metais J. Pikčilingis įsijungė į Nukentėjusiems dėl karo šelpti organizaciją. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 1919 m. buvo pakviestas dirbti į Valstybės tarnybą. Darbavosi Užsienio reikalų ir Žemės ūkio ministerijose. 1922 m. eksternu išlaikęs gimnazijos egzaminus, įstojo į tuo metu Kaune įsteigtą Lietuvos universitetą. Dirbo Lietuvos Seimo kanceliarijos direktoriumi, o baigęs universitetą – Kauno apygardos teismo teisėju. 1925 m. steigiant Lietuvos kanklininkų draugiją, tarp steigėjų randame ir J. Pikčilingio pavardę. 1931 m. liepos mėnesio 21 d., Stasiui Šilingui pasiūlius, J. Pikčilingis buvo išrinktas Kauno miesto, Laikinosios sostinės, viceburmistru. Jis šias pareigas garbingai ėjo iki pat Lietuvos okupacijos 1940 m. Nuo 1934 m. buvo Valstybės Tarybos narys. Ketvirtajame dešimtmetyje J. Pikčilingis buvo ne kartą išvykęs į užsienio valstybes susipažinti su miestų savivaldybių darbo organizavimu. Rašė straipsnius savivaldybių darbo klausimais į „Vairą“, „Lietuvos aidą“ ir kitus laikraščius. Būdamas Valstybės tarnyboje, padėjo parengti keletą Lietuvos valstybės įstatymų. 1938 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.

Vokiečių okupacijos metais J. Pikčilingis buvo suimtas ir keletą metų kalėjo Kaune. Dėl ligos nebuvo išvežtas į Vokietiją. Karo pabaigoje į Lietuvą sugrįžus sovietams, 1944 m. rugsėjo mėn. 21 d. vėl, šį kartą komunistų, buvo suimtas. Iš pradžių kalėjo Kauno, po to – Vilniaus kalėjimuose. 1945 m. gegužės 10 d. buvo nuteistas 8 metams ir 3 mėnesiams tremties. Atlikęs paskirtą bausmę, buvo paleistas iš lagerio, bet grįžti į Kauną pas šeimą nebuvo leista. Apie metus gyveno Druskininkuose, bet pagaliau pavyko grįžti į Kauną. Jau būdamas pensinio amžiaus, dar dirbo Politechnikos instituto buhalterijoje.

Mirė 1976 m. vasario 4 d. Kaune. Palaidotas greta žmonos Pranciškos Eigulių kapinėse.

Albinas Vaičiūnas, Juozas Jacevičius