Sintautai.lt - Sintautų akademija

2011-11-11
Sintautų mokiniai domėjosi medžioklės ypatumais

MEDŽIOKLĖS TROFĖJŲ PARODOS PRISTATYMAS IR SUSITIKIMAS SU SINTAUTŲ MEDŽIOTOJŲ BŪRELIO NARIAIS

Lapkričio 11 dieną Sintautų kultūros centre vyko medžioklės trofėjų parodos pristatymas ir susitikimas su Sintautų medžiotojų būrelio nariais. Renginys buvo skirtas Tarptautinei medžiotojų, šv. Huberto, medžioklės globėjo, dienai paminėti. Į renginį susirinko nemažas būrys Sintautų pagrindinės mokyklos mokinių ir mokytojų, miestelio gyventojų.

Nuo seno Medžioklės diena, minima lapkričio 3 d., tapatinta su medžioklės globėjo šv. Huberto varduvėmis.

Sakoma, kad medžioklės aistra sergantys vyrai geriausiai išlaikė žmonijos pirmykštės bendruomenės požymius: tiek akmens amžiaus žmogus, tiek šiuolaikinis medžiotojas geisdavo ir tebegeidžia palankios lemties.

Šią dieną, lapkričio 3-ąją nuo seno Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas. Lietuvių pagonių medžioklės deivė buvo Medeinė. Romėnai turėjo medžioklės deivę Dianą, o graikai – Artemidę.

Įsigalėjus krikščionybei, Medžioklės diena sutapatinta su šv. Huberto varduvėmis. Šv. Hubertas laikomas medžiotojų globėju.

Minint šią dieną siekiama paskatinti visuomenės ir medžiotojų bendrijos partnerystę, abipusę pagarbą, pažinimą ir supratimą.

Šv. Huberto istorija iš tiesų tokia. Gyvenęs apie 655 metus, Burgundijos hercogo Huberto sūnus Francua Hubertas jaunesnysis, buvo pašėlęs jaunuolis. Vėliau tapo labai aistringu medžiotoju. Tačiau medžiodavo kaip žudikas, medžioklėje išliedavo savo pyktį ant žvėrių. Vieną Didįjį penktadienį, tą dieną, kai minima Kristaus Nukryžiavimo, Kančios diena, ir kai visi žmonės ėjo į bažnyčią, Hubertas išvyko į medžioklę žudyti. Būtent tuo metu jam pasirodė apreiškimas – elnias, kurio tarpuragyje - baltas kryžius. Įvairūs istorikai, jo biografai teigia, kad taip Viešpats prabilo į Hubertą. Hubertas buvo sukrėstas.

Nuo to laiko jis atsisakė titulo ir 7 metus Ardėnų kalnų akmeninėje trobelėje gyveno atsiskyrėlio gyvenimą.

Tuomet jis nuvyko pas Mastrichto vyskupą Lambertą, ėjo atgailos kelią į Romą, galiausiai grįžo ir buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu (jo žmona tuo metu jau buvo mirusi, jis atidavė visus turtus jaunesniam broliui, kuriam pavedė auginti ir auklėti savo mažametį sūnų). Tapęs vyskupu, Hubertas atsidavė Evangelijos skelbimui, savo buvusių medžioklių plotuose Hubertas įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga.

Jis buvo įdomi asmenybė, stiprus, karingas vyras. Po mirties (727 m.) jis paskelbtas šventuoju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje.

Karių būriai, grupės pasivadindavo šv. Huberto vardu, vėliau ir medžiotojai, kol galiausiai susiklostė tokia tradicija, kad šv. Hubertas medžiotojams turi būti pavyzdys medžioklėje.

Žinoma, kad Hubertas išvedė naują medžioklinių šunų veislę - bloothoundus.

Viduramžiais šie šunys buvo tituluojami šventojo Huberto skalikais.

1738 m. buvo įsteigtas šv. Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje.

Jeigu senovėje medžioklė buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tai dabar- tik pramoga.

Apie šią pramogą, Sintautų medžiotojų būrelio veiklą, tradicijas, ypatumus, veikloje dalyvaujančius narius, didžiausius laimikius, kiek kainuoja ši vyriška aistra kalbėjo renginio svečias, Sintautų medžiotojų būrelio pirmininko pavaduotojas Algimantas Stepulaitis.

Išklausę svečio kalbos, mokiniams ir mokytojams iškilo nemažai klausimų:

- Kiek kainuoja šautuvas?

- Kiek ir kokių gyvūnų yra sumedžiojama daugiausia?

- Nuo kiek metų galima eiti į medžioklę?

- Kaip skaniai pasigaminti žvėrieną?

- Kaip atpažinti šerno amžių?

- Kiek kartų per metus organizuojamos medžioklės?

- Kiek Sintautų medžiotojų būrelyje yra narių?

- Kas rūpinasi miško gyvūnais žiemą, ruošia jiems pašarus?

- Kaip nuimti sumedžiotos stirnos ar elnio ragus?

Išgirdę į visus klausimus išsamius atsakymus, renginio dalyviai skirstėsi kas kur - kas į mokyklą, kas į darbus, kas namo.

Renginio organizatoriai dėkoja Sintautų pagrindinės mokyklos direktoriui už suteiktą galimybę mokiniams ir mokytojams dalyvauti renginyje.