Istorija

Dabartine Sintautu parapija

Dabartinės Sintautų parapijos ribos

Bažnyčios istorija

Pirmoji bažnyčia (koplytėlė) pastatyta 1641 metais. Ją pastatė Didysis Lietuvos kunigaikštis ir Veliuonos valdytojas Albertas Radvila. Apie 1865 metus paskirtas nuolatinis kunigas.
1788 metais ši, dar ne parapijinė, maža, kukli, gerokai apipuvusi bažnytėlė sudegė ir tais pačiais metais kunigaikštienė Poniatovskienė pastatė naują bažnyčią.

1907 metais ir ši bažnyčia sudegė. Pastatyta laikina šopa. O naują bažnyčią statyti ryžosi klebonas kun. Vincentas Paulionis. 1913-ųjų metų birželio 15 dieną buvo pašventintas kertinis akmuo ir pamatai. Kai statyba ėjo į pabaigą, kilo Pirmasis pasaulinis karas. Statybą užbaigė klebonas kun. Juozas Stanaitis tik po karo, 1922 metais. Tų pačių metų gruodžio 8 dieną joje laikytos pirmosios šv. Mišios.
Graži buvo parapijos bažnyčia: įspūdingas pastatas su dviem aukštais bokštais fasade. Ši elektrinės architektūros bažnyčia su romantiškais ir renesansiniais bruožais išsiskyrė iš kitų to laiko statybų savo saikingu išorės dekoru. Pagrindinis altorius projektuotas skulptoriaus Vinco Grybo. Šventoriuje, prie gatvės, stovėjo stambių proporcijų varpinė, pastatyta apie 1860 metus čia klebonavusio kun. Antano Tatarės, kuris paliko bažnyčiai ir tautai didelį kultūrinį palikimą.
Ramų žmonių gyvenimą sudrebino kilęs Antrasis pasaulinis karas. Nudundėjo jis į rytus, nepaliesdamas bažnyčios. O 1944-aisiais, rugpjūčio mėnesį, vokiečiams traukiantis, Pentos pakrantėse vyko aršūs mūšiai. Rugpjūčio 13-ąją vokiečių artilerija bažnyčią uždegė ir apgriovė…
Ištisus dešimtmečius tikintieji rašinėjo ir prašinėjo žemesnių ir aukštesnių, net respublikinių instancijų leidimo atstatyti bažnyčią, bet atsakymo nebuvo. 1961 metų lapkričio 3 dieną Šakių rajono vykdomasis komitetas, vadovaudamasis LTSR Ministrų Tarybos nutarimu, Sintautų parapijos bažnyčios griuvėsius perdavė Sintautų kolūkiui. Tada, kas norėjo ardė, griovė juos toliau, šventorius tapo perėjūnų užeiga. Prasidėjus persitvarkymui, griuvėsiai rajono vykdomojo komiteto sprendimu buvo sugrąžinti tikintiesiems. Klebonas prelatas Antanas Maskeliūnas prisimena, kad bažnyčios atstatymas prasidėjo tada, kai nusibodo dvokalas ir netvarka. Tuomet Sintautų apylinkei vadovavo Genovaitė Plaušinaitienė. Su ja, apylinkės vadove, ir kolūkio eiguliu Viktoru Girdausku klebonas nutarė išpjauti per daugelį metų išaugusius krūmus, panaikinti tuos „pavėsius“, kurie buvo girtuoklių susibūrimo vieta. Tegul atsiveria laukymė ir negalės čia glaustis stikliuko mėgėjai, neskardės girti jų balsai, keiksmai, pasibaigs smarvė ir netvarka bažnyčios pašonėje. Buvo susitarta dėl technikos. Buldozeriu buvo išlyginta žemė, dingo krūmynai. Atvežta daugiau kaip 40 automašinų juodžemio. Ir atsivėrė kitas, akiai neįprastas vaizdas. Tai buvo pradžia. Žmonės domėjosi ir klausinėjo: „Kas čia ką daro?..“
Taip galima sakyti, kad jau tada, 1984-siais, prasidėjo bažnyčios atstatymas. Toks neįprastas – ne nuo pastato, bet nuo pačios aplinkos. Į išlygintą žemę buvo pasėta dobiliukų. Bet iki pastato atstatymo dar buvo toli. Jo laukė valdžios numatyti išbandymai. Po poros metų iš Kėdainių buvo iškviesta sukarinta tarnyba, kuri turėjo nustatyti, ar vibraciniu būdu, be didelio garso, galima sugriauti išlikusią pastato dalį ir vietoj buvusios bažnyčios pastatyti polikliniką kaimo žmonėms. Atvyko didelė rajono valdžios grupė, kuri stebėjo bandymus. Bet nesisekė, pastatas nepasidavė, planai nepasiteisino. Kėdainiečiai pasakė: „Šią bažnyčią ne griauti, o atstatyti reikia“.
1989-ųjų metų vasario 21 dieną visuotinis Sintautų kolūkio kolūkiečių susirinkimas nutarė atstatyti bažnyčią. Buvo į Maskvą kreiptasi. Ir tų pačių metų balandžio mėnesį leidimas buvo gautas. Istoriniu įvykiu reikia laikyti tą rajono Tarybos sesiją, kai į deputatus kreipėsi pats parapijos klebonas prelatas Antanas Maskeliūnas, prašydamas bažnyčios atstatymui paramos ir buvo jam pritarta. 1990-ųjų metų vasario mėnesį rajono ūkiuose vyko ataskaitiniai susirinkimai. Visuose klebono prelato A. Maskeliūno dalyvauta. Šiandien tai – jau istorija. Likę įrašai ties kiekvienu ūkiu (o jų – per 30) byloja, kaip į prašymą reaguota, kur numatyta tame pačiame susirinkime skirti lėšų bažnyčios atstatymui, kur abejota, kur palikta vėliau spręsti, ar kitaip reaguota. Bet kiekviename ūkyje kun. A. Maskeliūnas buvo laukiamas, visur prisistatydavo, kalbėdavo pirmas. Žmonės nuoširdžiai priimdavo, išklausydavo. Absoliuti dauguma buvo už tai, kad Sintautų parapijos bažnyčią reikia atstatyti. Po susirinkimų daugelis prieidavo prie klebono, kalbėdavo, siūlydavo savo asmeninę paramą. Žmonės norėjo padėti, jie suprato, kaip reikia Sintautuose Dievo namų. Kai kuriuose visuotiniuose susirinkimuose ir skirtiną sumą nustatydavo.
Su Dievo padėjimu ir žmonių pagalba buvo pradėtas didžiulis atstatomasis darbas. 1990-ųjų metų kovo 16-ąją mūrininkai senajame mūre padėjo pirmąją naują bažnyčios plytą. Buvo dirbama pagal galimybes, neskubant, bet taip, kad kiekvienas didesnis ar mažesnis darbas būtų atliktas sąžiningai, patikimai. Darbams vadovavo inžinierius Antanas Šergalis.
Sintautų žmonės atėjo talkon: parapijiečiai valė griuvėsius, padėjo Sintautų, Žvirgždaičių kolūkiai, „Šešupės“ tarybinis ūkis. Sintautiškiai, net blokados metu, skyrė automašinų rąstams parvežti, lentpjūvėje vyrai išpjovė medieną, padėti atvyko mechanizatoriai. Buvo ardomos, skaldomos aptrupėjusios bokštų pakampės. Dirbo 18 statybininkų. Pamažu kilo bokštai. Kiekvienas iš jų – po 26 metrus mūro, virš jų dar iškilo po 20 metrų smailės ir po 2,7 metro aukščio kryžiai. Taip, kad kiekvienas iš jų – po 48,7 metro aukščio. Tai bene vienas iš aukščiausių taškų mūsų Zanavykijos padangėje? Prie altoriaus nuo pat 1992-ųjų sausio mėnesio pradžios triūsė vilniečiai profesionalai – skulptorius ir restauratorė Rytas Belevičius ir Rūta Čigriejūtė. Menininkų rūpesčiu altorius išėjo toks pat originalus, kaip Vinco Grybo kadaise, finansuojant bankininkui J. Vailokaičiui, buvo sukurtas. Padėjo ir pats Vinco Grybo sūnus. Buvo pagamintos ir parvežtos puikios bažnyčios durys. Ne vienerios jų – net 13. Dvejos – labai didelės. Užsakyti elektropniaumatiniai 21 balso vargonai. Vilkaviškio statybininkai specialistai iš „Vilkastos“ paklojo gražias, su atitinkama ornamentika grindis. Languose suspindo vitražai. Čia triūsė vitražistai vilnietis Antanas Garbauskas ir kaunietis Jaunius Kaubrys. Didžiojo altoriaus stalas išpjautas iš lietuviško akmens. 1995-ųjų balandžio 26-ąją iškelti į bokštą ir savo vieton pastatyti trys varpai. Prie jų dirbo meistrai iš Jurbarko – Jonas Gudaitis ir Antanas Andriulaitis. Įdomi varpų istorija. Sintautuose jie skambėjo dar prieš Antano Tatarės kunigavimo metus. Ant vieno iš jų yra data – 1695 metai. Taigi jam 300 metų. Didysis varpas su data – 1712 metai. Šie varpai skambėjo klebono Antano Tatarės laikais statydintoje varpinėje. Atėjo metas, kai iš šios varpinės varpus buvo ruošiamasi perkelti į bažnyčios bokštą, bet šį darbą sutrukdė atlikti Antrasis pasaulinis karas. Okupacijos metais vokiečiai rinko varpus iš bažnyčių ir vežė Vokietijon. Štai tada ir dingo Sintautų bažnyčios varpai. Bet jie nebuvo išvežti. 1954 metais šventoriaus teritorijoje buvo surasti du iš trijų varpų. Ne taip seniai paaiškėjo, kad varpus užkasė zakristijonas Juozas Liudžius ir Justinas Kaminickas iš Gaisrių kaimo, buvęs bažnyčios komiteto pirmininkas (abu jau mirę). Šie du varpai buvo įkelti į medį, paskui buvo pastatyta lentinė varpinėlė. Dar ir dabar yra tas pastatėlis bažnyčios ūkinėje teritorijoje. 1981 metais varpai buvo perkelti į medinę varpinę. O trečiasis surastas Žvirgždaičiuose. Jis jau buvo išvežtas į metalo laužą, bet žmonėms padedant sugrįžo į Sintautus.
Iš laikinosios medinės bažnytėlės į atstatytąją perkelta Švč. Mergelės Marijos statula ir Nukryžiuotasis, jubiliejinis 600 metų krikšto medalis, dar bus perkeltas Misijų kryžius, pastatytas 1938 metais, prieš didžiąsias duris. Gaila tik, kad nebus klebono A. Tatarės vėliavų, su jo paties tapytais paveikslais, kurių per karus ir sumaištis neišliko.
Bažnyčios statyba rūpėjo ne tik sintautiškiams, šakiečiams, kauniečiams, vilniečiams ir kitiems Lietuvos gyventojams. Čia atvykdavo svečių iš užsienio. Tai kun. Juozas Šeškevičius, Brazilijos lietuviškosios šv. Juozapo bažnyčios klebonas, kun. K. Pugevičius iš JAV, Mons. V. Bartuška, kun. J. Duoba, kun. A. Palubinskas iš JAV, kun. J. Dėdinas iš Vokietijos, kun. J. Petravičius iš Kanados, kun. kanauninkas V. Kamaitis iš Anglijos. Miela Sintautų parapijos bažnyčia Vladui Dumčiui, australiečiui Valentinui Kutui, V. Vizgirdui, J. Vizgirdui, J. Vasiukevičiui, J. Kregždžiui, Šalnienei, B. Neverauskui iš JAV ir daugeliui kitų, užsienyje gyvenančių sintautiečių, kurių vardai įrašyti bažnyčios statybos rėmėjų knygoje.
1995-ųjų metų birželio 1 dieną bažnyčios pastatą priėmė valstybinė komisija. O 1995-ųjų rugpjūčio 26-oji istorinė bažnyčios konsekracijos diena. Minios žmonių ne tik iš Sintautų parapijos, Šakių rajono, bet ir visos Lietuvos tapo šio nuostabaus ir jaudinančio akto liudininkais. 50-ties metų prireikė, kad dar puikesnė, šviečianti savo bokštais iš tolo, per Zanavykijos lygumas, bažnyčia kviestų savo prieglobstin kiekvieną žmogų.
Konsekracijos iškilmėse dalyvavo trys vyskupai – J. E. Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis, J. E. Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas, J. E. vyskupas, bažnytinės teisės daktaras Romualdas Krikščiunas, daugelis Vilkaviškio vyskupijos Kapitulos kanauninkų, prelatų, Šakių dekanato kunigų, taip pat kunigų iš kitų dekanatų ir vyskupijų. Nuo laikinosios bažnytėlės procesija nusidriekė per visą miestelį. Procesija sustojo prie bažnyčios durų, į susirinkusius kreipėsi J. E. Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis. „Mylimas šios bažnyčios klebone, dekane, prelate, – savo kalbos pabaigoje pasakė J. E. Vilkaviškio vyskupas J. Žemaitis, – Jūs esate tikrasis šios bažnyčios atstatytojas. Kai mes liūdnais žvilgsniais žvelgdavome į bažnyčios griuvėsius ir nelabai tikėjome, kad atstatymas įvyks, Jūs tikėjote jau tada. Jūs tapote tikruoju Dievo įrankiu šios šventovės prikėlime, tad prašau, Jūs ir atidarykite šios šventovės vartus ir įleiskite mus dalyvauti šiose iškilmėse“. Statybininkų vardu kalbėjo inžinierius Antanas Šergalis ir įteikė simbolinį raktą Vyskupui, o šis jį perdavė klebonui prelatui A. Maskeliūnui, kuris atrakino bažnyčią ir procesija, o paskui ją tikintieji įžengė į bažnyčią. Bažnyčią konsekravo J. E. Vilkaviškio vyskupas J. Žemaitis. Klebonas prelatas A. Maskeliūnas perskaitė bažnyčios konsekravimo protokolą kurį pasirašė J. E. Vilkaviškio vyskupas J. Žemaitis. Kun. A. Maskeliūnas padėkojo vyskupui už bažnyčios konsekravimą ir už tai, kad palaikė, parėmė jos statybą ir pakvietė čia kitąmet, rugpjūčio 25-ąją, atvykti į Sintautus, į pirmąsias bažnyčios konsekravimo metines ir teikti Sutvirtinimo sakramentą. Taip pat padėkota visiems, kurie per ištisus penkerius metus ant šio altoriaus sudėjo dvasinę ir materialinę auką.
Pasibaigus iškilmėms, dar ilgai netilo sveikinimo žodžiai gerbiamam prelatui A. Maskeliūnui ir visiems vyskupams.
Tądien buvo daug maldų, gėlių ir sveikinimų. Bet nemažai nubraukta ir ašarų…
Sintautų parapijos klebonai
Penktasis, jau parapijinės Sintautų bažnyčios klebonas buvo kun. A. Tatarė (nuo 1855 iki 1863 metų). Daug pasidarbavęs dvasiniuose ir ūkiniuose bažnyčios ir Sintautų parapijos reikaluose. 1863 metų lapkričio 21 dieną nuteistas už 1863 metų sukilimo rėmimą ištremti iš tėvynės. Mirė 1889 metų gruodžio 25 dieną Lomžoje.
Kun. Juozas Vasiukevičius klebonavo iki 1899 metų.
Kun. Vincentas Paulionis pradėjo bažnyčios statybą, o ją užbaigė kun. Juozas Stanaitis.
Čia klebonavo kun. Juozas Sruoginis, kun. Pranciškus Radžiūnas, kun. Antanas Vebeliūnas, kun. Jonas Damijonaitis (mirė Sibire), kun. Vytautas Gurevičius – 1948-1951 m. (buvęs kalinys), kun. Jonas Lukošius, kun. Viktoras Butkus (1956-1959 m.), vėliau Dr. Ilgametis Kauno kunigų seminarijos rektorius, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto dekanas, kun. Jonas Palukaitis (1959-1960 m.) – dabar Prienų rezidentas, jau 92 metų, bet tebėra energingas (buvęs kalinys), kun. Jonas Kavaliauskas ( 1964-1971 m.) – dabar Aleksoto klebonas, monsinjoras, kun. Antanas Maskeliūnas, prelatas, nuo 1971-ųjų metų birželio 23 dienos Sintautų parapijos bažnyčios klebonas. Dabartinis Sintautų parapijos bažnyčios klebonas yra Donatas Rolskis.

Donatas_Rolskis

Donatas Rolskis

Sintautų parapijos klebonas

Darbo Tel. 8 (345) 45031

Mobilus Tel. (+370) 67 471 814

El. paštas: kundonatasr@gmail.com

Muzikinis fontanas

Muzikinis fontanas veikia kiekvieną šeštadienį nuo 21,30 val. iki 22,30 val.